Pereinamojo laikotarpio rėmuose besivystanti komunistinė sankloda palaipsniui nukonkuruoja visas kitas sanklodas. Betarpiškai visuomeninė ir planingai organizuojama socialistinė gamyba iš sanklodos pereina į vyraujančią, o vėliau, ir į vienintelę gamybos formą. TSRS įvyko tai, ką ir numatė V. Leninas. Sakydamas kalbą Maskvos Tarybos plenume 1922 m. lapkričio 20 d., jis paskelbė – „nepinė Rusija taps socialistine Rusija“[3].
Nesocialistinių sanklodų išstūmimo procesą, vykstantį pereinamuoju laikotarpiu, galima apibūdinti šūkiu: „Daugiau socializmo!“. Tačiau pačiam socializmui, kaip pirmai komunizmo fazei, ši frazė netinkama, kadangi socialistinei gamybai tapus vyraujančia, o, vėliau, ir vienintele, socializmo negali būti daugiau. Jis tik gali būti mažiau ar daugiau išsivystęs. Vystymasis nesuvedamas į didėjimą ar mažėjimą, o vyksta priešybių kovoje. Socialistinė gamyba vystosi, jos betarpiškai visuomeniniam gamybos pobūdžiui kovojant su neigiamu socialistinės gamybos momentu – prekingumu, sąlygotu jos kapitalistinės prigimties. Šios kovos baigtis planingai valdomame ūkyje tiesiogiai priklauso nuo valstybės ir valdančios partijos teorinio pasirengimo ir politinių nuostatų.
1965 m. TSRS ekonominė reforma betarpiškai visuomeninį darbo visuomenės labui principą, kurio tikslas – visuotinės gerovės ir visapusiško visuomenės narių vystymosi užtikrinimas, pakeitė vertės principu, kurio tikslas maksimalus atskirų įmonių pelnas, rentabilumas ir realizavimo apimtys. Tuo pačiu pakirto ir atskiedė ekonominius Tarybų valdžios pagrindus (viena iš priežasčių, paaiškinančių, kodėl nekilo pakankamai masinis pasipriešinimas darbininkų vadžios likvidavimui).
Galų gale socializmas TSRS sugriuvo ir todėl, kad oficialiai buvo pasirinktas ir nuosekliai įgyvendintas kursas link rinkos ir privatizacijos. Šis iš esmės antitarybinis ir antipartinis kursas, kurio finalinis akordas priimtas TSKP CK plenume 1991 m., ir atvedė iki visiško TSKP ir TSRS likvidavimo.
[P.S. nemažiau svarbi priežastis yra ir darbininkų ir valstiečių valstybės valdymo formos – tarybų, įtakos ir valdymo svertų nusilpimas po 1936 m. TSRS konstitucijos priėmimo. Valdymo struktūra nebuvo susieta su visuomenės ekonominio ūkio organizavimu taip, kad vystantis socializmo ekonomikai atitinkamai stiprėtų ir tiesioginių gamintojų (darbininkų ir valstiečių) materialiniai pagrindai formuojant ir įgyvendinant savo valdžią. Bet tai kito straipsnio tema.]
XXVIII TSKP suvažiavime pasirinktas kursas link rinkos pateko į skandalingą prieštaravimą su partijos komunistine prigimtimi ir iš esmės reiškė jos politinę savižudybę. Todėl, nors ir neteisėtas, TSKP veiklos sustabdymas prezidentiniu dekretu, iš esmės, tik patvirtino jos išsigimimą. Juolab, kad šį dokumentą pasirašė partinio aparato gelmėse išugdytas užkietėjęs nomenklatūrininkas B. Jelcinas, buvęs pirmasis Sverdlovsko srities, vėliau Maskvos miesto pirmasis sekretorius, kandidatas į TSKP Politbiuro narius.
Skaudi valstybės griuvimo ir daugumos gyventojų nuskurdimo patirtis leidžia dabar suvokti prielaidos, jog prekinės gamybos pagrindu ir pagal vertės dėsnį, esą, galima vystyti socialistinę gamybą, klaidingumą.
O juk K. Marksas ne kartą ant pirštų aiškino šią mintį, kad susivienijusiems individams nuosavos gamybos neįmanoma kontroliuoti vertės ir pinigo pagrindu, kad būtina galvoti apie gamybą, diametraliai priešingą prekinei.
F. Engelsas išjuokė Diuringo mėginimus pastatyti socializmą ant „teisingų“ prekinių mainų ir fiksuotos vertės pamatų.
Savo pastabose apie Bucharino knygą „Pereinamojo laikotarpio ekonomika“, V. Leninas neatsitiktinai pabrėžė, kad socialistinės gamybos produktas patenka vartotojams ne per rinką. Jis aiškino, kad valstybinis, socialistinio fabriko produktas, mainomas į kaimietišką maistą, nėra politekonomine prasme prekė, bet kuriuo atveju ne tik prekė, jau ne prekė, nustoja būti preke.
Po žemės ūkio kolektyvizacijos socialistinėje valstybėje atsirado ne dvi nuosavybės, o dvi vienos visuomeninės nuosavybės formos. Todėl, griežtai vertinant, abipusiam produktų judėjimui tarp miesto ir kaimo jau nebuvo galima taikyti mainų sąvokos. Mainai – tai abipusis nuosavų darbo ir kitų produktų perleidimas pagal sutartį ar laisvą susitarimą, abipusis nuosavybės perleidimas. Socializme gamybos esmė tapo priešinga prekinei. Ji virto betarpiškai visuomenine. Nežiūrint, kad iš kapitalistinės praeities paveldėtos formos turėjo prekinio turinio bruožų, prekinė esmė nebesireiškė, gamybą, visumoje, jau buvo galima apibūdinti tik kaip betarpiškai visuomeninę. O gamybos produktai ir darbas nebe mainų pavidalu, o tiesiogiai ir nuo pat pradžių tampa bei išlieka visuomeniniais. [todėl ir parašyta, būtent betarpiškai]
J. Stalinas, visumoje, laikėsi šių marksistinių-lenininių pozicijų. Savo knygoje „Ekonominės socializmo TSR Sąjungoje problemos“ jis išskleidė šiuos socialistinės gamybos principus:
„Ar galima žiūrėti į gamybos priemones esant mūsų socialistinei santvarkai, kaip į prekę? Mano nuomone, jokiu būdu negalima.
Prekė yra toks gamybos produktas, kuris parduodamas bet kuriam pirkėjui, ir, parduodamas prekę, prekių savininkas netenka į ją nuosavybės teisės, o pirkėjas tampa prekės savininku, kuris gali ją parduoti kitam, įkeisti, supūdyti. Ar tinka gamybos priemonėms toks apibrėžimas? Aišku, kad netinka. Pirma, gamybos priemonės „parduodamos“ ne bet kuriam pirkėjui, jos nėra „parduodamos“ net kolūkiams, jos tik valstybės paskirstomos savo įmonių tarpe. Antra, gamybos priemonių savininkas – valstybė, perduodama jas vienai arba kitai įmonei, nė kiek nenustoja nuosavybės teisės į gamybos priemones, bet, atvirkščiai, pilutinai ją išsaugo. Trečia, įmonių direktoriai, gavę iš valstybės gamybos priemones, ne tik netampa jų savininkais, bet, atvirkščiai, patvirtinami, kaip tarybų valstybės įgaliotiniai gamybs priemonėms panaudoti sutinkamai su valstybės duotais planais.
Kaip matyti, gamybos priemones mūsų santvarkos sąlygomis jokiu būdu negalima priskirti prie prekių kategorijos.
Kodėl gi tokiu atveju kalbama apie gamybos priemonių vertę, apie jų savikainą, apie jų kainą ir pan.?
Dėl dviejų priežasčių.
Pirma, tai būtina kalkuliacijai, atsiskaitymams, įmonių pelningumui ir nuostolingumui nustatyti, įmonėms tikrinti ir kontroliuoti. Bet visa tai tėra tik formalioji reikalo pusė.
Antra, tai būtina tam, kad galima būtų užsienio prekybos interesams vykdyti gamybos priemonių pardavinėjimą užsienio valstybėms. Čia, užsienio prekybos srityje, bet tik šioje srityje, mūsų gamybos priemonės iš tikrųjų yra prekės, ir jos iš tikrųjų pardavinėjamos (be kabučų).
Tuo būdu išeina, kad užsienio prekybos apyvartos srityje gamybos priemonės, gaminamos mūsų įmonėse, išsaugoja prekių savybes tiek iš esmės, tiek ir formaliai tuo tarpu kai ekonominės apyvartos srityje šalies viduje gamybos priemonės netenka prekių savybių, nustoja buvusios prekėmis ir išeina už vertės dėsnio veikimo sferos ribų, išsaugodamos tik išorinį prekių apvalkalą (kalkuliacija ir pan.).
Kuo paaiškinti šį savotiškumą?
Reikalas yra tas, kad mūsų socialistinėmis sąlygomis ekonominis vystymasis vyksta ne per perversmus, o laipsniškais pakitimais, kai sena ne tiesiog visiškai panaikinama, o keičia savo prigimtį sutinkamai su nauja, išsaugodama tik savo formą, o nauja ne tiesiog naikina sena, bet įsiskverbia į sena, keičia jo prigimtį, jo funkcijas, ne sulaužydama jo formą, o panaudodama ją naujo vystymui. Taip yra reikalai ne tik su prekėmis, bet ir su pinigais mūsų ekonominėje apyvartoje, lygiai kaip ir su bankais, kurie, netekdami savo senųjų funkcijų ir įgydami naujas, išsaugoja senąją formą, kurią panaudoja socialistinė santvarka.
Jeigu prieisime prie reikalo formaliu požiūriu, požiūriu procesų, kurie vyksta reiškinių paviršiuje, galima prieiti neteisingą išvadą, kad, esą, kapitalizmo kategorijos palieka galiojančios mūsų ekonomikoje. O jeigu prieisime prie reikalo su marksistine analize, darančia griežtą skirtumą tarp ekonominio proceso turinio ir jo formos, tarp giluminių vystymosi procesų ir paviršutiniškų reiškinių, – tai galima prieiti vienintelę teisingą išvadą, kad iš senų kapitalizmo kategorijų pas mus daugiausia išliko forma, išorinė išvaizda, o iš esmės jos pas mus iš pagrindų pasikeitė sutinkamai su socialistinio liaudies ūkio vystymo reikmėmis.“[3]
Pasinaudojus marksistiniu dialektiniu metodu, kuris griežtai skiria bet kokio proceso turinį nuo jo formos, skiria giluminius vystymosi procesus nuo paviršutiniškų reiškinių, tenka daryti išvadą, kad Stalinas, deja, savo knygoje nebuvo nuoseklus. Puikiai įrodęs, kad socializme gamybos priemonės nėra prekės, jis prekėmis pavadino vartojimui gaminamus reikmenis. Tuomet gautųsi, kad socialistinės gamybos esmė – dualistinė: neprekinė-prekinė. Jei daryti prielaidą, kad vartojimo reikmenys – prekės, tai gautume, kad jie gaminami ne poreikių tenkinimui, o mainams. Dirbantysis, savo ruožtu, už jam vartojimui tenkančią prekę, mainais galėtų duoti tik savo darbo jėgą. (Piniginių išteklių judėjimas iš valstybės darbuotojui, kaip darbo užmokestis, nekeičia neprekinės socializmo esmės, todėl kad kompensuojasi priešingos krypties piniginių ištekliu judėjimu iš darbuotojo į valstybinę parduotuvę, kur iš visuomeninių vartojimo reikmenų sandėlių jam tenka tiek, kokia yra jo dalis skirstymo pagal darbą fonde.) Jo darbo jėga tuomet taip pat yra prekė, o tokia prekinė gamyba, kuomet ir darbo jėga tampa preke, vadinasi kapitalizmu. Jei teigiama, kad vartojimo reikmenys socializmo sistemoje – prekės, tuomet seka logiškas perėjimas į kapitalizmą.
Taip pat klaidingas Stalino teiginys, kad socializme veikia vertės dėsnis. Dėsnis ir esmė – tai vienodo lygmens kategorijos. Todėl teiginys, kad socializme veikia vertės dėsnis tolygus teiginiui apie prekinę socialistinės gamybos esmę. Neatsitiktinai kai kurie tarybiniai ekonomistai – Kronrod, Liberman, Rakitskij, Petrakov, Abalkin ir kt., – griebėsi už šių nukrypimų (nors visur kitur Stalinas griežtai laikėsi marksizmo teorijos), iškėlė juos iki principo ir ekonominės diskusijos rėmuose ruošė socializmo likvidavimą. Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis – vartojamosios vertės dėsnis!
Kontrrevoliuciniai įvykiai TSRS parodė, kad arba turime socialistinę santvarką, kurioje betarpiškai visuomeninė gamyba – vartojamosios vertės gamyba, kuri reguliuojama pagal vartojamosios vertės dėsnį; arba santvarkos pramonė gamina vertę, t. y. turime prekinę gamybą, kurios natūrali vystymosi eiga yra kapitalistinė prekinė gamyba. Žinoma, galima paminėti, kad ir socializme esama tam tikros prekinės gamybos, kuri pasireiškia individualia gamyba kolūkiniam turgui. Tai tiesa. Tačiau kainas kolūkiniame turguje reguliuoja ne vertės dėsnis, o valstybinių įmonių gaminamos produkcijos kainos. O pastarosios nustatomos planingai pagal darbo sąnaudas gamyboje, atsižvelgiant į betarpiškai visuomeninių produktų vartojamąją vertę.
Socialistinė gamyba yra betarpiškai visuomeninė gamyba, vartojamosios vertės (o ne vertės) gamyba. Tai mokslo įrodyta tiesa. Mėginimas sukurti socialistinį prekinį ūkį, tai yra grįžti prie vertės gamybos, neišvengiamai atveda prie socializmo sunaikinimo. Tai ne tik mokslo nustatytas, bet, deja, jau ir istoriniu eksperimentu patvirtintas faktas.
Kadangi socializmas – betarpiškai visuomeninis ūkis, tai jame vyksta ne prekių, ne verčių gamyba, o betarpiškai visuomeninių produktų, vartojamųjų verčių gamyba. Atitinkamai, socialistinę gamybą reguliuoja ne vertės dėsnis, o vartojamosios vertės dėsnis, kurio esmė – gamybos paskirtis visuotinės gerovės ir laisvo, visapusiško visų visuomenės narių vystymosi tikslui pasiekti.
Kadangi socialistinės gamybos tikslas – visuotinė gerovė ir laisvas visapusiškas visų visuomenės narių vystymasis, į gamybos pagrindą patenka ir pačių dirbančiųjų, kaip visuomenės narių, vystymasis. Jei kapitalistinė prekinė gamyba, kaip pridedamosios vertės gamyba verčia atimti dirbančiųjų laisvą laiką ir riboja kitas laisvo vystymosi sąlygas, tai socialistinė betarpiškai visuomeninė gamyba dėl techninio progreso sutaupytą darbininko darbo laiką reikalauja paversti ne tik papildomais materialinio gerbūvio dalykais, bet ir papildomu laisvu laiku jų visapusiškam lavinimuisi, tame tarpe ir politinės veiklos, valstybinio valdymo įgūdžių lavinimui. Deja, tačiau paskutiniaisiais TSRS egzistavimo dešimtmečiais šito nebuvo.
Socializmo uždavinys – ne deklaruoti, kad valdžia priklauso dirbantiesiems, o suteikti realius, praktinius darbo žmonių valdžios realizavimo svertus. Jei darbininkas praleidžia aštuonias valandas prie staklių, o dalyvauti valstybės valdyme gali tik po darbo, kai jau uždarytos Tarybų ir vykdomųjų organų durys, tai darbo liaudies valdžia deklaratyvi ir lieka tik viltis, kad nusamdyti valdininkai dirbs (kažkodėl) ne savų interesų labui, o būtent darbininkų klasės interesams ir, atitinkamai, visos visuomenės labui. Tačiau nekontroliuojamas valdymo aparatas neišvengiamai išsigimsta ir, užuot tarnavęs darbo klasei, jis pavirsta visiškai priešingu dariniu. Ką ir įrodė tragiški ir liūdni įvykiai TSRS.
Rusijos revoliucijos ir kontrrevoliucijos istorija atskleidė, kad gamybinių jėgų vystymosi progresą ir darbo našumo augimą turi lydėti ne mažėjantys tiesiogiai gamyboje užimtų asmenų skaičiai ir, atitinkamai, augantys negamybinės sferos darbuotojų skaičiai, o darbininkų ir valstiečių laisvalaikio trukmės ilgėjimas, tame tarpe ir to laiko, kuris leidžia dalyvauti valstybės valdyme. Darbininkų ir valstiečių skaičius iš viso gali nesikeisti iki pat visiško klasių panaikinimo, iki galutinės komunizmo pergalės. Tik svarbu, kad drauge su gamybos vystymusi didėtų ne tik materialinis visuomenės turtas, bet ir ilgėtų visų darbuotojų laisvas laikas, kurį jie galėtų skirti laisvam ir visapusiškam savęs lavinimui. Ir kai tik kiekybiškai laisvas laikas taps ilgesnis už darbo laiką, žmogų charakterizuos ne tai, ką jis dirba, o tai, ką jis veikia savo laisvalaikiu. Tai ir bus visiškas klasių panaikinimas, t. y. žmonių skirstymo į grupes pagal užimamą padėtį gamyboje likvidavimas.
Akivaizdu, kad socializmo vystymuisi ir Tarybų valdžios stiprinimui netinka tokia gamyba, kuri suryja darbuotojų laisvalaikį ir kuria vertę. Socialistinė gamyba yra vartojamosios vertės kūrėja ir besivystydama užtikrina darbo laiko taupymą, o tai, savo ruožtu, sąlygoja sutaupyto laiko virsmą laisvu tiesioginių gamintojų laiku. Tokios gamybos tikslas – visuotinės gerovės ir laisvo visapusiško visų visuomenės narių vystymosi užtikrinimas. Šis tikslas neatsitiktinai buvo įrašytas ir pirmoje, ir antroje lenininės bolševikų partijos programoje. Tačiau ruošiant trečią – chruščiovinę revizionistinę programą, priimtą 1961 m. XXII TSKP suvažiavime, Lenino formuluotė išnyko. Arenon įžengė valdančios partijos gelmėse užgimusi nomenklatūrinių [kolektyvinių] savininkų klasė.
Tarp betarpiškai visuomeniniame ūkyje gaminamų vartojimo reikmenų ir gamybos priemonių egzistuoja esminiai skirtumai. Ir vieni ir kiti – ir vartojimo reikmenys, ir gamybos priemonės – yra ne prekės, o betarpiškai visuomeniniai produktai. Tačiau jų visuomeninis vaidmuo nevienodas – vartojimo reikmenų gamyba sukuria materialias-daiktines sąlygas vis geresniam visuomenės narių vystymuisi ir mažina socialinę nelygybę, o gamybos priemonių gamyba dar ir tiesiogiai tarnauja darbo laiko taupymui. Todėl ji gali būti traktuojama kaip visų visuomenės narių laisvam vystymuisi skirto laisvo laiko gamyba. Dėl darbą taupančios technikos įdiegimo mažėja darbo sąnaudos vartojimo reikmenų gamybai, o sutaupytas darbas atitenka vartotojams per mažėjančias kainas.
Vertinant ekonominiu požiūriu, galima teigti, kad technika niekam daugiau ir nereikalinga, kaip tik darbo laiko taupymui. Kitais žodžiais, bet kokia gaunama ekonomija yra darbo laiko ekonomija. Socialistiniame betarpiškai visuomeniniame ūkyje gamybos priemonės gaminamos ne tam, kad jas parduoti ir gauti pelną, o tam, kad sutaupyti darbą tų, kurie su jomis dirbs, tai yra mažinti technikos vartotojų darbo sąnaudas. Technikos vartojamoji vertė – tai darbo ekonomija tų darbininkų, kurie dirba su šia technika, o iki tol tie patys dirbo su sena [prieš tai buvusia], mažiau tausojančia darbą technika.
Technikos vartotojų sutaupytas darbas leidžia jiems elgtis dvejopai – ne tik pagaminti papildomų vartojimo reikmenų, bet taip pat susitrumpinti darbo laiką ir prailginti laisvalaikį. Gali susiklostyti ir tokia situacija, kuomet tiesioginės darbo sąnaudos technikos gamybai padidėja. Tačiau pagal vartojamosios vertės kriterijų tikrai nauja ir modernia galima laikyti tik tokią techniką, kuri vartotojams duoda didesnę darbo ekonomiją, nei didėja sąnaudos jos gamybai. Kitaip tariant, dėl technikos pakeitimo gautoji galutinė gryna ekonomija, t. y. bendroji ekonomija, atėmus darbo išlaidas gamybai ir technikos eksploatacijai, turi būti teigiama.
Kapitalizmo rėmuose vykstant gamybinių jėgų progresui, neafišuojant [tarsi „šalutinis produktas“] gaunama visuomeninio darbo ekonomija sukuria prielaidas tam, kad darbo klasė drauge su savo sąjungininkais pradžioje susigrąžintų sau pakankamai laisvo laiko ekonominės ir politinės kovos organizavimui, po to paimtų valdžią ir panaudotų ją ekonominiam perversmui – perėjimui nuo vertės gamybos prie vartojamosios vertės gamybos. Ir pagal ekonominį vartojamosios vertės dėsnį įtvirtintų gamyboje vartojamosios vertės gaminimo procesą jau pirmoje komunizmo fazėje – socializme.
Baigiant reikia pažymėti, kad darbo vartojamosios vertės teorijos išvystymui pirmiausiai pasitarnavo filosofijos ir ekonomikos mokslų daktaro, profesoriaus V. J. Elmejevo darbai, kuris savo 80-čio jubiliejaus proga paskelbė Darbo politinės ekonomikos teoriją. Viena iš svarbiausių sudedamųjų šios teorijos dalių yra naujovių įdiegimo įkainavimas vartojamąja verte, kas yra būtina betarpiškai visuomeninio ūkio ekonominės teorijos sukūrimui.
Šiai dienai yra išvystytos visos trys pagrindinės naujovių įdiegimo kaštų apskaičiavimo pagal vartojamąją vertę teorijos dalys:
- technikos keitimo pagal vartojamosios vertės įkainius pagrindai;
- darbuotojų kvalifikacijos kėlimo pagal vartojamosios vertės įkainius pagrindai;
- naujovių įdiegimo į vartojimo reikmenų gamybą kaštų apskaičiavimo pagal vartojamąją vertę pagrindai.
Gamybos priemonių gamybos srityje darbo vartojamosios vertės teorija teigia, kad techniką būtina keisti pagal naujos technikos vartotojų [darbininkų] darbo ekonomijos kriterijų, išskaičiavus išlaidas, panaudotas jos sukūrimui, remontui ir eksploatacijai.
Taikant teoriją darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, reikia įvertinti, kokia bus gaunama darbo ekonomija, pakėlus darbuotojų kvalifikaciją arba pakeitus mažiau įgudusius labiau kvalifikuotais darbuotojais, pas jų paslaugų vartotojus.
Vartojimo reikmenų gamyboje vienų produktų pakeitimas kitais, tenkinančiais tuos pačius poreikius, taip pat turi būti vertinamas pagal vartotojų darbo ekonomiją. Jei pagaminami ne mažiau kokybiški ar geresni, bet pigesni vartojimui skirti produktai, darbo vartojamosios vertės teorija reikalauja ne paprastos pasiektos darbo ekonomijos apskaitos, o įvertinti tų vartojimo reikmenų vartotojų darbo ekonomiją, kuri gaunama dėl sumažėjusių tų reikmenų kainų. Šiuo atveju, gaminamų produktų suminis kainų mažėjimas gali ir privalo būti svarbiu įmonių veiklos vertinimo rodikliu, kuris skatina įmones ne kainas didinti, o mažinti darbo sąnaudas ir kainų mažinimo pagalba perduoti vartotojams gautos darbo ekonomijos dalį. Ir tegu turtėja gamintojai, bet tik gausindami visuomenės ir visų jos narių turtą.
Nuoseklus darbo vartojamosios vertės principo taikymas, įdiegiant naujoves visose darbinės veiklos srityse, leidžia praktiškai pereiti prie pagrindinio socializmo ekonominio tikslo įgyvendinimo: organizuoti gamybą, užtikrinančią visuotinę gerovę ir laisvą visapusišką visų visuomenės narių vystymąsi. Nes darbo ekonomija reiškia laisvo laiko ilgėjimo galimybę. Lieka tik toks uždavinys, kad to laisvo laiko didėjimo neuzurpuotų kuri nors visuomenės dalis, o jis būtų padalintas visiems, ir pirmiausiai tiems, kurie betarpiškai užimti materialinį gerbūvį kuriančiame darbe – darbininkams ir valstiečiams. Laikantis šios sąlygos, vyks klasių suartėjimas ir klasinių skirtumų nykimas, artės tas kokybinis šuolis, kurio esmė, kad darbuotojų darbo laikas taptų trumpesnis, nei laisvalaikis, ir kad individui svarbiausia būtų ne tai, ką jis dirba darbe, o tai, ką jis veikia laisvalaikiu.
Parengė dr. P. Girkaitis pagal prof. M. Popovo tekstus.
Taip pat skaitykite:
