Pasitinkant krizę be baimės
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/pasitin... 2018-02-16 14:48:34, skaitė 1134, komentavo 1
Krizės periodas – ypatingas. Šiandien nekalbėsiu apie tas galimybes, kurios mums atsiveria. Kokios galimybės, jei visą kūną sukaustė baimė? Jeigu neaišku, kas bus toliau, jeigu nesimato optimistiškų perspektyvų? Jeigu sumažėjo pinigų, o kainos pakilo keleriopai? Jeigu yra įsipareigojimų, tokių kaip būsto kreditas, o mokėti nėra kuo? Koks čia apskritai gali būti moteriškumas, kai nėra ko valgyti?
Tai tiesa. Daug kas su tuo susidūrė ir dauguma to nesitikėjo. Kaip visada. Ir dabar visur galima pasiskaityti dviejų tipų straipsnių su ateities prognozėmis. Pirmieji kalba, kad nieko gero jau nebebus, toliau – tik blogiau. Antrieji įtikinėja, kad tuojau bus geriau, be to, visiems iš karto. Tačiau greičiausiai ir vieni, ir kiti neteisūs. Krizė tęsiasi ir galo jai nesimato.
Galima apsimesti, kad nieko nevyksta, tačiau mano surengta skaitytojų apklausa parodė, kad daugumą krizė palietė pakankamai rimtai. Kažkam žlugo verslas, kažką atleido iš darbo, spaudžia kreditai. Visa tai vyksta, mus tai palietė ir niekur nuo to nesidėsime. Belieka tik prisitaikyti ir išgyventi. Nes tiesiog gyventi jau sunkoka.
Pastaruoju laiku žmonės gatvėse vis labiau įsitempę, vis niūresni ir piktesni. Ypatingai moterys. O kas joms belieka? Kai nėra kam apginti, o jeigu yra, tai tasai gynėjas netgi labai norėdamas negali nieko padaryti? Baimė pavojinga, ji paralyžuoja, sukausto. Jaučiant baimę, neįmanomas kūrybinis mąstymas. O kol neatsipalaiduosi, moteriška energija necirkuliuos. Baimė apakina ir mes nustojame blaiviai mąstyti, nebematome nieko gero, nepastebime atsivėrusių galimybių.
Moterys išgyvena baimę trimis pagrindiniais būdais.
Tampa agresyvios ir puldinėja visus aplinkui
Visos mes vienaip ar kitaip kandžiojamės – užmeskite akį į socialinius tinklus, paskaitykite moterų rašomus komentarus. Kiek ten tulžies ir įniršio, kiek visame tame skausmo. Ir bėda ne ta, kad komentatorės niršta būtent ant to žmogaus, kurį komentuoja. Visiškai ne. Joms paprasčiausiai nepakeliamai sunku ir skaudu, dėl to ir puldinėja visus, kas tik po ranka pasipainioja. Kad išlietų ant žmogaus sunkią savo emocijų naštą. Ir kad tasai žmogus pirmas jos neužpultų.
Pabėga nuo problemų ir kur nors pasislepia
Viena moteris nenorėjo spręsti problemos su darbdaviu. Jis negalėjo jai prisiskambinti, o ji specialiai nekėlė ragelio. Tiesiog nenorėjo dirbti. Įprastas bosas paprasčiausiai išvytų ją automatiškai, o šis kažkodėl stengėsi ją surasti, netgi kurį laiką mokėjo dalį algos. Ji buvo išties vertinga darbuotoja. Tačiau vietoje to, kad tiesiog pasakytų, jog išeina, moteris kelis mėnesius slapstėsi, bijodama atsiliepti, jei pamatydavo nepažįstamą numerį, nelankė savo pamėgtų vietų, bijodama, kad bosas ją ten aptiks. O dar kankinosi dėl kaltės jausmo, kai į kortelę ateidavo pinigai algos dieną. Keli mėnesiai, išbraukti iš gyvenimo. Kodėl? Ji labai pavargo nuo darbo ir norėjo, kad viršininkas pats susiprotėtų ir ją atleistų.
Beje, būtent taip mes labai dažnai elgiamės šeimoje, bėgdamos nuo būtinybės priimti sprendimą. Kažkuri pabėga nuo vyro į vasarnamį, sakydama, kad „už miesto vaikams bus geriau“, kita sprunka nuo šeimos problemų į darbą, dar kita slepia savo tikruosius jausmus. Tačiau problema nesisprendžia. Baimė niekur nedingsta. Kol nepažvelgi jai į akis.
Moteris panyra į apatiją ir depresiją
Dar vienas būdas išgyventi baimę – kančios. Bet kokiu pavidalu. Moteris pavirsta lovoje apsigyvenusia ameba, kuri maitinasi išskirtinai saldumynais, kadangi jie bent šiek tiek atpalaiduoja. Ji niekur neina, mėgaujasi savo nelaimės ir sielvarto detalėmis ir net nebando nieko pakeisti. Apskritai žmones gali suskirstyti į dvi kategorijas – tuos, kurie įnirtingai kovoja iš visų jėgų, kaip moka, ir kaip jiems išeina ir tie, kurie „apsimeta negyvais“. Atsigula ir nuleidžia rankas, nusprendę, kad nieko pakeisti neįmanoma.
Moteris apskritai neigia, kad turi problemų
Atvejis panašus į ankstesnį variantą, tačiau jį vertėtų išskirti į atskirą punktą. Mus jau taip įpratino prisipumpuoti „pozityvo“, kad kenčiame didžiausias bjaurastis, nutaisiusios dirbtines šypsenas, lygiai taip pat šypsomės, kai skauda, kai viskas viduje kunkuliuoja ir virpa iš baimės, raminame save mantromis: „man viskas gerai“ arba „problema tik mano galvoje“. Kad nepritrauktumėme mintimis negatyvo, kad mūsų nepalaikytų nuo visos pažangios žmonijos atsilikusia kvailele.
Šita technika puikiai tinka vyrams. Tačiau moterims tokie metodai tik dar labiau pakenkia. Prieš „užsimaudamos“ šypseną, išvalykite tą vietą, ant kurios bandysite ją mautis. Iš pradžių pergyvenkite baimę, jos neneigdama. Prisipažinkite, kad bijote, išsiaiškinkite, kas baugina ir liūdina. Kad iš kažkur išsikapstytume, turime suprasti, iš kokios vietos startuojame. Kitaip nieko nesigaus. O paskui, kai jausmas jau pergyventas, galima nusišypsoti ir keisti gyvenimo nuostatas. Ne atvirkščiai.
Emocija viena ir ta pati, o reagavimas į ją skirtingas. Ir kiekviena mūsų turi savus „numylėtinius“. Įvykiai vieni ir tie patys skirtingų žmonių gyvenime, o reakcijos – skirtingos. Kodėl? Todėl, kad mes patys renkamės, kaip reaguoti. Dažniausiai – nesąmoningai. Nesusimąstydami, nesuprasdami. Tarsi savaime viskas atsitinka. Pati depresija užpuola, pats išsiveržia riaumojimas iš krūtinės. Tačiau niekas nevyksta savaime. Tai mūsų sprendimas – aktyvus ar pasyvus, jeigu plaukiame pastoviui.
O jeigu jau patys renkamės reagavimo būdą, tai galime daug ką pakeisti. Bent jau savo būseną. Taip, pokyčiai finansinėje sferoje kelia liūdesį. Ypač, kai įpranti prie konkretaus gyvenimo būdo – ir staiga tenka kažko atsisakyti. Bet juk tai ne mirtina, tiesa? Ir tai neturi taip stipriai įtakoti mūsų santykių su vyru, pavyzdžiui. Arba mūsų savivertės. Prie ko čia vyras ir savivertė?
Finansiškai sunkiomis sąlygomis kitados mūsų mamos įsigudrindavo ir apdarus sau pasisiūti, ir ant šventinio stalo suorganizuoti tikrus stebuklus, ir namuose iš nieko sukurti jaukumą. Daugelyje sričių mes labai smarkiai aptingome. Paprasčiau pasėdėti kavinėje, nei pagaminti vakarienę. Paprasčiau nusipirkti naują suknelę, negu ją sugalvoti ir pasisiūti. Paprasčiau nupirkti vaikui žaislą parduotuvėje, nei sumeistrauti savo rankomis. Ir gimtadienį paprasčiau atšvęsti kur tik norite, bet tik ne namuose, kad paskui nereikėtų plauti indų ir kuopti buto.
Krizinė situacija šia prasme gali tapti stebuklingu spyriu į uodegą, kad žmogus pradėtų vystytis. Kad mes vėl pradėtume daryti tai, ką mokame, mėgstame ir turime daryti. Kad prisimintume savo talentus ir sugebėjimus, įgytume meistro kvalifikaciją išgyvenimo be didelių pinigų srityje, kad sutvirtintume santykius su vyru „nelaimėje“ ir „skurde“. Ne toks jau bjaurus dalykas, toji krizė, tiesa?