Mano teritorija – mano taisyklės

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/mano-te... 2018-02-22 00:04:21, skaitė 1130, komentavo 2

Kaip dažnai tenka kęsti psichologinį smurtą? Kaip dažnai tenka šypsotis, kai su jumis grubiai elgiasi ir atsukti kitą skruostą smūgiui, kurio galima buvo išvengti, jei parodytumėte bent lašelį pagarbos pačiam sau? Man dažnai tenka klausytis klientų skundų: „Mama reguliuoja man gyvenimą, pastoviai viskuo nepatenkinta, kritikuoja, o aš tyliu, nes ji juk tai daro, linkėdama gero“. Arba: „Draugas išjuokia mano trūkumus svetimų žmonių akyse, o aš apsimetu, kad nieko nenutiko, juk jo charakteris – toks sudėtingas“.

Panašu, kad dauguma mūsų vadovaujasi taisykle „neduok Dieve kažką užgauti“. Būtent dėl to esame priversti žaisti pagal svetimas taisykles, kęsti artimųjų smūgius, kad atrodytume geri ir malonūs net nežinia kieno akyse. Tenka nuryti įžeidimus, prisitaikyti prie nepatogaus grafiko, dirbtinai šypsotis, nes kažkas nusprendė, kad mandagumas – geležinė ir nesvarstytina vertybė. Negalima atsakyti antausiu į antausį, gintis nuo kritikos ar ginti asmeninės erdvės – tai įskaudins aplinkinius, sukels jiems diskomfortą. Mes taip rūpinamės kitų žmonių jausmais, kad pamirštame save. Taip bijome sužeisti aplinkinius, kad su dideliu entuziazmu įbedame durklą sau patiems į širdį. Tampame savanoriškais kankiniais netgi ten, kur niekas mūsų to neprašo.

Įsivaizduokite situaciją – į jūsų namus užeina benamis ir prašo išmaldos. Jūs esate geras žmogus, duodate jam gabalėlį duonos ir kelis eurus. Elgeta pradeda piktai trypti kojomis ir reikalauti daugiau – persikelti į jūsų namus ir gyventi jūsų sąskaita. Galima būtų išvyti akiplėšą, bet ką daryti su morale? Negerai įžeisti, nepatogu neduoti, dėl to nuslopinate savyje pasipiktinimą ir leidžiate jam toliau jus terorizuoti. Ir kaltas visai ne elgeta, kaltas jūs pats, sutikęs tapti svečiu savo paties namuose. Pavyzdys, žinoma, stiprokas, tačiau dauguma gyvena būtent pagal tokį scenarijų.

Kartą teko bendrauti su mergina, kuri, sulaukusi 35 metų, pasirinko vienatvę, solidarizuodamasi su motina, kuriai nesisekė su vyrais. Mergina turėjo puikius santykius, sutikdavo nuostabių partnerių, tačiau labai bijojo šios laimės, jai buvo gėda gerai gyventi, kai mamai negerai. Ir kam nuo to geriau pasidarė? Kitas pažįstamas sudegė nuo vėžio, iki paskutinės minutės atsisakydamas pagalbos. Jis buvo puikus vyrukas, pasirengęs atiduoti kitiems žmonėms paskutinius marškinius. Kas žino, galbūt būtent šis nesugebėjimas pasirūpinti savimi ir suvaidino lemiamą vaidmenį jo ligoje.

Esmė paprasta: mes neprivalome aukotis vardan aplinkinių laimės. Mes galime jiems padėti, galime dalintis gėrybėmis, tačiau tik iki tos ribos, kuri mus patenkina. Jeigu aplinkiniams kažkas nepatinka – čia jau jų problemos. Jeigu jiems normalu ignoruoti jūsų jausmus ir poreikius – tada lygiai taip pat normalu pasakyti jiems „ne“. Tai mūsų namai ir mūsų taisyklės. Kvaila išvyti save iš nuosavų namų, stengiantis įtikti kitiems.

Viskas labai paprasta. Neįmanoma būti laimingu, atsisakius prigimties mums duotos teisės būti savimi. Jokie santykiai, jokie pinigai neverti mūsų savigarbos. Pirmoje vietoje visada turime būti mes patys, o jau paskui visi kiti. Biblijoje niekur neparašyta, kad žmogus privalo save skriausti, sutrypti savo jausmus vardan meilės artimui. Dėl to neieškokite pasiteisinimų savo silpnumui, nesidangstykite karma ar gyvenimo aplinkybėmis. Jeigu jus sumurkdė į purvą, jeigu iš jūsų atėmė brangiausią – taip įvyko dėl to, kad patys leidote, kai atsisakėte savęs, savo teisių ir save nuvertinote.

Gyventi taip, kad visi aplinkui būtų patenkinti, neįmanoma. Visada atsiras bjaurybių, kurie norės pasipelnyti jūsų sąskaita ar kompensuoti su jūsų pagalba kokius nors vaikiškus kompleksus, pasikrauti baterijas ar pademonstruoti diktatoriškus polinkius. Ir jeigu pasidavėte vieną kartą, jie reikalaus leistis išnaudojamam vis iš naujo ir iš naujo, kalbėdami apie „pasiaukojančią meilę“, „sūnaus/dukros pareigą“ ar „sąžinę“. Tai ne meilė, o vartotojiškumas, smurtas. Kaip ir jūsų baimė juos užgauti, įskaudinti – ne širdies gerumas, o priklausomybė nuo aplinkinių vertinimo.

Nebūkite bailiais, nepainiokite gerumo su silpnumu. Žmonės įžengia į jūsų namus ir nori įvesti juose savo tvarką? Vadinasi, reikia nurodyti tikrąją jų vietą, priminti elementarias gero elgesio taisykles. Neklausinėkite, ką reikia daryti, kad neįskaudintumėte kitų, geriau pasirūpinkite, kaip neskaudinti savęs.