Vilkas ėriuko kailyje - LGBT propaganda patyčių programose

Autorius: Salomėja Fernandez Montojo Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-03-15 09:37:36, skaitė 1007, komentavo 2

propatria.lt nuotrauka

Vaikų patyčios mokyklose – rimta ir spręstina problema. Joms stabdyti pasitelkiamos socialinės reklamos, tolerancijos dienų renginiai, leidiniai, ugdantys empatiją, ir taip laukiami svečiai, nuspalvinantys nuobodžią mokyklų kasdienybę. Kartais – vaivorykštės spalvomis. Taip nutiko mokyklose, kur, kaip jau nuskambėjo žiniasklaidoje, lankėsi atvirai LGBT vertybes remiantys atstovai, pasivadinę nekukliu „Tolerantiško jaunimo asociacijos“ vardu. Kas geriau gali išmokyti vaikus nesišaipyti ir būti tolerantiškais, jei ne tolerantiškas jaunimas, kuris toleruoja viską. Na, gal išskyrus „tamsuolius“, kuriems suprantamesnė vyro ir moters, o ne homoseksualios šeimos samprata ir priimtinesnis vaikų švietimas, kalbantis apie dvi lytis, o ne „subjektyviu asmens įsitikinimu“ pagrįstą socialinių lyčių sąrašą. Kadangi suaugusiuosius perauklėti sunkiau, LGBT labiausiai orientuojasi į vaikus ir jaunimą. Tam patyčių programos yra puiki terpė, kadangi jose galima pakalbėti ne tik apie tai, kaip negražu bendraklasį išvadinti necenzūriniais žodžiais (kas su tuo nesutiktų?), bet ir išsamiai papasakoti apie visas „vaivorykštės spalvas“.

LGBT pastangas įlįsti į mokyklas ir įvairių dalykų pamokas puikiai iliustruoja ir vienas „Lietuvos mokyklose atliktu tyrimu“ pretenzingai save vadinantis Lietuvos gėjų lygos (LGL) leidinys apie patyčias. Leidinys vertas dėmesio dėl to, kad yra tipiška propagandinė LGBT organizacijos medžiaga, kurioje tam tikrą reiškinį pabandyta pailiustruoti „moksliniu“ tyrimu ir suformuluotos neadekvačiai toli siekiančios išvados bei rekomendacijos, skirtos išplėsti ideologinės LGBT įtakos ribas.2015 metais leidinys buvo išsiuntinėtas porai šimtų Lietuvos mokyklų, o štai praėjusio rudens pabaigoje LGL atstovai Ugdymo plėtotės centrui pristatė šį leidinį kaip rekomenduotiną metodinę priemonę mokytojams, kurie įgyvendins naujai parengtą Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą. Žinoma, atstovai liko įsižeidę, nes ši metodinė priemonė buvo sukritikuota, jų teigimu, remiantis „nemoksliniais argumentais“. Mokslas, kuris nepatvirtina LGGBBTTQQIAAPPK+ idėjų, nėra mokslas, o jį diskredituojantys mokslininkai yra apsišaukėliai –maždaug tokia yra pagrindinė šio tragikomišką atspalvį įgaunančio pasaulinio judėjimo aksioma, kuria remiantis griaunamos ir autoritetingų mokslininkų karjeros. Apie būtinybę „mokslu“ grįsti vaikų lytinį švietimą kalbėjo ir viena buvusi Seimo narė, homoseksualumo bei radikalaus feminizmo entuziastė. Šį siekį postuluoja ir „Įvairovės ir edukacijos namai“ – viešoji įstaiga, kuri neturi Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros akreditacijos, bet mokytojus ir jaunimą šviečia apie daugybę galimų „socialinių lyčių“. Tačiau „privilegijuotam heteronormatyvių pažiūrų heteroseksualui“ (tradicinių pažiūrų asmenims, kuriuos traukia priešinga lytis) lieka neaišku, apie kokiu mokslu grįstą švietimą kalba LGBT ideologijos advokatai.

Na, o šio konkretaus leidinio prieš patyčias atveju netgi galima apskritai suabejoti tyrimą atlikusiųjų moksliniais įgūdžiais. Perskaičius tokio leidinio pavadinimą ir užmetus akį į jo turinį, paaiškėja, kad pavadinimas „Nematomos patyčios: tyrimo Lietuvos mokyklose rezultatai bei rekomendacijos“ yra klaidinantis. Kaip pastebi leidinį vertinti iš sociologinės perspektyvos padėjęs edukologas ir sociologas prof. G. Merkys, autoriai pažeidžia loginės tapatybės dėsnį vengdami nurodyti, kad visas „tyrimas“ yra ne apie patyčias, o apie vieną labai siaurą jų rūšį: „Elgiamasi nesąžiningai. Po dvitaškio pavadinimas turėjo būti sukonkretintas ir turi būti nurodyta, kad leidinyje kalbama apie taip vadinamas „homofobines“ patyčias. Leidinys su logine klaida pavadinime negali būti platinamas kaip mokymo priemonė nei mokiniams, nei mokytojams“. Na, bet būkime atlaidūs ir sakykime, kad leidinį ruošę ekspertai nedrįso „atsiskleisti“ ir palikdami intrigą sužaidė leidiniui suteikdami aptakų pavadinimą. Visgi, matyt, toks poetiškas ir kiek mistiškas patyčių porūšio įvardijimas apsaugo nuo natūralios statistinio „heteronormatyvių“ pažiūrų skaitytojo lietuvio reakcijos – pasipiktinti ar tiesiog ignoruoti tokią knygelę.

Antra ir bene didžiausia objektyvi tyrimo problema yra tai, kad tiriamųjų imtis yra maža ir nereprezentatyvi. Nepaisant to, kad Lietuvoje yra tūkstančiai pedagogų, tyrėjai apklausė 136 mokytojus (84 mokytojai apklausti internete, o dar 52 anketas kolegoms išplatino Vilniaus pedagogai). Net magistro darbų tyrimų imtis dažnai yra didesnė, o mes kalbame apie Europos Komisijos finansuotą leidinį, kurį bandoma pristatyti kaip metodinę priemonę šalies mokytojams. Kaip pastebėjo G. Merkys, „su tokia imtimi galima daryti nebent kokią nors pilotinę studiją ir stebėti, ar veikia klausimynas ir ar respondentai tinkamai supranta klausimus. Mokytojai – gausi, nesunkiai pasiekiama kategorija, daugiau ar mažiau įpratusi prie socialinių apklausų. Tyrėjai nepasinaudojo galimybe turėti padorią imtį. Tokie rezultatai yra menki, jie apskritai yra neviešintini ir diskredituoja socialinį tyrimą bei viešosios nuomonės apklausas.“ Jam antrino ir VDU Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. B. Obelenienė: „Imtis galėtų būti laikoma reprezentatyvia, jei imties charakteristikos su dideliu tikslumu atitiktų tiriamųjų populiacijos (šiuo atveju Lietuvos mokytojų) charakteristikas. Pateiktame leidinio tyrime imčiai nekeliami reikalavimai. Pateikiami tik dalyvavusių mokytojų skaičius, amžius ir lytis, gyvenamoji vieta (kaimas ar miestas). Mokytojai procentiniais atitikmenimis neskirstomi nei pagal dėstomus dalykus, nei pagal mokyklas. Kitaip sakant, tyrimo imtis nereprezentuoja Lietuvos mokyklų mokytojų nuomonės.“

Labai panašiai yra su kitos tiriamųjų grupės – homoseksualių ir biseksualių moksleivių, kurie taip pat apklausas pildė internete – imtimi. Pastebėtina tai, kad nors atrenkant tiriamuosius logiška būtų manyti, jog bus apklausiami mokyklų bendruomenių nariai, tačiau tyrime kažkodėl dalyvavo ir pirmo kurso studentai. Nepaisant to, kad tyrimo autoriai leidinyje užtikrintai teigia, kad „statistiniais duomenimis, kiekvienoje klasėje gali būti vienas ar du ne heteroseksualūs mokiniai“, tokia išvada prieita iš vos 152 anketų. Be to, kaip pastebi B. Obelenienė, „Minimo leidinio tyrimo aprašyme nepateiktas dalyvių skaičius pagal amžių. Buvę mokiniai (studentai) taip pat galėjo dalyvauti tyrime ir pateikti savo nuomonę apie praeityje mokykloje patirtas patyčias, tačiau tokiu atveju tyrimo instrumentas turi būti pritaikytas retrospektyviai analizei. Apie tai tyrime neužsimenama.“

Kai abiejų apklausų imtys yra tokios mažos ir nepagrįstos, išdidžiai pavadinti jį „tyrimu Lietuvos mokyklose“, neapsiribojant atrankine visuma generalizuoti išvadas ir teigti, kad tyrimas atskleidė tai, kad vyksta „Lietuvos mokyklose“ ir ką mano „Lietuvos mokytojai“, yra nesąžininga. Susidaro įspūdis, jog knygelė siekia ne pristatyti tyrimą, nors būtent jis sprendžiant iš pavadinimo yra leidinio ašis, o pakalbėti apie klausimą ir pateikti mokytojams rekomendacijų, apie kurias tyrimo autoriai ir užsakovai tiesiog iš principo trokšta pakalbėti. O kad visa tai pasirodytų bent kiek pagrįsta, leidinys pailiustruotas kažkokiais į „tyrimą Lietuvos mokyklose“ panašiais duomenimis.

Kritikuotini ir kiti formalūs leidinio aspektai. Paminėtina, kad vienas iš 2016 m. LR Švietimo ir mokslo ministro patvirtintos Sveikatos ir lytinio ugdymo ir rengimo šeimai bendrosios programos įvardintų lytiškumo ugdymo siekių yra „prigimtinio lytinio tapatumo suvokimas“. Programa remiasi principu, kad pats lytiškumas negali būti suvoktas be nuorodos į biologinę lytį, vyrišką arba moterišką. Tuo tarpu leidinio autoriai postuluoja gerai žinomą genderizmo ideologijos tiesą, kad lytinė tapatybė yra „subjektyvus savo lyties suvokimas“. Jie moko, kad „asmens lytinė tapatybė ne visada sutampa su jo biologine lytimi“. Taigi berniukai gali laikyti save mergaitėmis, o mergaitės – berniukais, ir tai yra normalu. Štai Ispanijos mokyklose vaikai privalomai mokomi, kad, „būna mergaičių, kurios turi penį, ir berniukų, kurie turi vaginą“. Tie, kurie bando įrodyti kitką, yra „transfobai“ ir atsilikėliai, kurių pažiūros nesuderinamos su demokratinės valstybės principais. Ar to link einame ir Lietuvoje? Panašu, kad leidinio autoriai deda tam pamatus.

Dar leidinyje taip paaiškinama sąvoka „heteronormatyvumas“: „požiūris, pagal kurį „normaliais“ apibūdinami tik „moteriška“ heteroseksuali moteris bei „vyriškas“ heteroseksualus vyras. Tai – klaidinga visuotinė prielaida, kad visi žmonės yra heteroseksualūs ir privalo laikytis tradicinių lyčių vaidmenų. Heteronormatyvi kultūra atmeta visus asmenis, kurie neatitinka stereotipinio vyro ar moters vaizdinio.“ Reikėtų patikslinti, kad autoriai, kaip ir judėjimas, kuriam jie atstovauja, medžiagoje suplaka du dalykus ir diskriminacija laiko bet kokias nepozityvias nuostatas ne tik apie asmenis, bet ir apie reiškinius. Akivaizdu, kad autoriai siekia ne tik užkirsti kelią patyčioms iš mokinių, kurie išsiskiria iš minios, bet ir vaikų mentalitetuose įtvirtinti ideologizuotas sąvokas bei keisti jų pasaulėžiūrą. Siekiama, kad „homonormatyvumo“ bei „transnormatyvumo” reiškiniai, kuriuos galima pagrįstai kritikuoti remiantis moksliniais faktais, socialiniais duomenimis ir vertybinėmis nuostatomis, taptų ne tik nekvestionuotinais, bet netgi teigiamais.

Prakalbus apie tam tikrų reiškinių normalizavimą verta aptarti labiausiai intriguojančią leidinio dalį – jau minėtas rekomendacijas mokytojams apie tai, kaip kalbėtis su mokiniais apie LGBT vertybes ir „homofobiją“. Jas paskaičius norėtųsi pasiūlyti autoriams atlikti dar vieną tyrimą. Kadangi tėvai yra pirmieji savo vaikų ugdytojai, ir pagal LR Konstituciją turi teisę juos auklėti pagal savo įsitikinimus, būtų labai įdomu, jei leidinio rengėjai apklaustų ir Lietuvos tėvus bei išsiaiškintų, kiek jiems priimtinos leidinyje pateikiamos rekomendacijos mokytojams.

Kiek pamenu, mano mokykloje daugiausia buvo tyčiojamasi iš nešiojančių akinius, žvairų, apkūnių ar itin liesų, labai aukštų ar žemų, raudonplaukių vaikų. Spėju, kad ir šiandien mokyklose dėl fizinės išvaizdos tyčiojamasi dažniau nei dėl bet kokių kitų aspektų. Bet net ir kalbant apie patyčias dėl išvaizdos atrodytų gerokai perdėta mokykloms dalinti tokius patarimus, kokius dalija siaurai patyčių sričiai skirto leidinio autoriai. Matyt, daug komentarų nereikalauja štai tokie pasiūlymai Lietuvos mokytojams: „Gali pasirodyti, kad aptarti LGBT liečiančias temas mokykloje pasitaiko per mažai progų. […]Tačiau progą pakalbėti šia tema galima rasti per beveik kiekvieno dalyko pamoką. Kiekvienas mokytojas gali rasti progą aptarti homoseksualumą ir biseksualumą.“Dar vienas patarimas mokytojams skamba taip: „Apie LGBT bendruomenę kalbėkite kuo dažniau – tokios tarptautinės šventės kaip Holokausto aukų atminimo diena, Pasaulinė psichinės sveikatos diena ar Pasaulinė AIDS diena gali suteikti galimybę aptarti jos patiriamą diskriminaciją.“ Taip, „kalbėkite kuo dažniau”: per matematiką, istoriją, dailę, fiziką, literatūrą ir muziką! Tegul vaikai skaičiuoja LGBT akronimo raides, tikimybes, kiek jų klasėje yra LGBT atstovų, rašo pasakų apie dviejų princų meilę interpretacijas, piešia vaivorykštes ir mokosi LGBT ideologų biografijas.

Beje, leidinys pateikia žymių žmonių, kurie galbūt buvo homoseksualūs arba biseksualūs, sąrašą, ir rekomenduoja mokiniams būtinai paminėti seksualinę orientaciją šalia kitų šių žmonių nuopelnų. Argi mokinių neįkvėps ir nepraturtins žinios apie žymių žmonių seksualinį gyvenimą ar polinkį į transvestitizmą? Leidinio autoriai švietimo specialistams rekomenduoja: „Pasirūpinkite, kad šios temos būtų įtrauktos į mokykloje dėstomų dalykų programas, būtų mokomos objektyviai ir pozityviai informuojant apie homoseksualius, biseksualius ir translyčius asmenis.“ Tad, mieli pedagogai, prisotinkite pamokų turinį žiniomis apie LGBT, kaip tai sėkmingai daroma Švedijoje, Nyderlanduose, Kanadoje ir kai kuriose kitose valstybėse. Dirbkite kurdami „lygybės ir įtraukimo“ (angl. equality and inclusiveness) rojų, kur nebebus engiamųjų ir engiančiųjų klasės, viešpataus įvairovė ir „žmogaus teisės“ (o gal tam tikrų grupių interesai?).

Dar vienas, nors toli gražu ne paskutinis leidinio akcentas yra skyrelis, skirtas „mokyklos svečiams“. Jame trumpai, bet efektingai išdėstyta, kaip kviečiantis svečius į mokyklas iš tam tikrų grupių, galima „paneigti neigiamas nuostatas“. Skyrelyje pateikiama nuoroda į projektą, pagal kurį mokykla pasisvečiuoti gali pakviesti homoseksualą, translytį, belytį, gėjų, biseksualą, lesbietę, aseksualą… Turint omenyje dabartinę tvarką ir pasyvų tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą, apie tokius vizitus tėvai greičiausiai nežinotų arba tokie vizitai būtų pridengti „patyčių prevencijos“, „įvairovės“ ir „žmogaus teisių“ tematika. Negana to, leidinio autoriai pažymi, kad „įvairios žmogaus teises ginančios organizacijos yra išleidusios leidinių, kuriuose jauni LGBT mokiniai galėtų rasti atsakymus į jiems rūpimus su lytine orientacija, atsiskleidimu ir santykiais susijusius klausimus. Pasirūpinkite, kad panašūs leidiniai mokyklos bibliotekoje būtų prieinami visiems mokiniams.“

Taigi jei sudėsime visas priemones: kalbėjimą apie lytines orientacijas ir lyties tapatybę per „beveik visų“ dalykų pamokas, mokyklos svečių paskaitas (ir paraginimus?), mokyklų aprūpinimą leidiniais apie lytinę orientaciją ir atsiskleidimą, gausime priešingą vaizdą tam, kurio savo vaikus mokyti norėtų dauguma tėvų. Prof. G. Merkys pastebi: „Leidiniu nueita per toli. Nors jaunimui reikia paaiškinti tam tikrus lytiškumo, rengimo šeimai, higienos, vaisingumo klausimus, mokykla tikrai neturėtų būti ta erdvė, kur jaunam žmogui turėtų būti perdėtai aiškinami orientacijos (nei heteroseksualios, nei homoseksualios), seksualumo, juolab mokslu nepagrįsti skirtingų lytinių tapatybių ir raiškos formų klausimai. Reikia suprasti, kad hormonų veikiami paaugliai yra daug labiau pažeidžiami ir gali priimti netinkamus sprendimus. Apskritai pernelyg atviras seksualumo akcentavimas, nesvarbu, ar kalba eina apie heteroseksualią, ar homoseksualią orientaciją, yra svetimas ir mokytojų etosui, ir kultūrai. Tokia informacija peržengia mokyklos vaidmeniui deramas ribas.“

Klaidinga yra iliuzija, kad LGBT bendruomenės atstovų skverbimasis į mokyklas, švietimo įstaigas ir kitas visuomeninio gyvenimo sferas turi ribas arba yra pavieniai spontaniški bandymai. Užtenka užmesti akį į Lietuvos gėjų lygos (o kur dar visokie įvairovės namai, centrai ir kitos „atvirą“ visuomenę kuriančios nevyriausybinės organizacijos)interneto svetainėje  viešinamų vykdomų projektų aprašymus, kad taptų akivaizdu, jog siekiama paveikti visas strategines sritis: pradedant menu, žiniasklaida, švietimu, baigiant įstatymais ir „socialiniais pokyčiais.

Tai yra gana aiškiai deklaruojama ir nuosekliai dėliojama socialinės transformacijos strategija, finansuojama iš ES ir įvairių tarptautinių fondų bei remiama kai kurių Lietuvos valstybinių institucijų. Pavyzdžiui, projektas, pagal kurį organizuojamos „Vaivorykštės dienos“, „BalticPride“ ir LGBT kino festivalis „Kreivės“ įgyvendinamas kartu su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Viename iš projektų, vykdomame kartu su Atviros visuomenės fondais (angl. Open Society Foundations), keliamas tikslas „išlaikyti vietos LGBT bendruomenės matomumą visuomenėje ir viešojoje sferoje ir siekti didesnio matomumo pasisakant už būtinus teisinius ir socialinius pokyčius“.

Pastebėjote, kad žiniasklaidoje padaugėjo straipsnių apie „savimi tapusius“ translyčius, besilaukiančias homoseksualias poras ir kitus pabrėžtinai laimingus LGBT atstovus? Tai yra strategijos dalis. Kaip kalbėjimas per „beveik visas pamokas“, taip ir siekis šmėžuoti visose sferose yra visuomenės „nujautrinimo“ taktikos dalis. Iš pradžių tam tikra mažuma pristatoma kaip visų užgauliojamas avinėlis. Tačiau, kaip rodo visuomenių, kurios laiku nenubrėžė tam tikrų ribų, pavyzdžiai – avinėlis labai greitai tampa agresyviu ir bet kokius kritikos balsus tildančiu vilku. Tad kaip „pažangiems“ socialiniams ir įstatymų pokyčiams ruošiamės patys ir ruošiame tuos, kurie mums brangiausi – savo vaikus?