Su lietuviška kilpa ant kaklo

Autorius: Povilas Masilionis Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/su-lie... 2018-04-13 00:27:55, skaitė 847, komentavo 7

Nors dėl minimos knygos į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirnmininką Vytautą Baką (kairėje) ekspertai.eu kreipėsi dar 2017 m. kovą, Lietuvos saugumo politiką formuojantis politikas kol kas nieko neatsakė. Nuotr. facebook.com

Teisiamo knygų leidėjo pareiškimas, pradėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimą

Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Kaltinamajame akte aš esu kaltinamas tuo, kad esą „užgauliu ir įžeidžiančiu būdu“, viešai pritariau ir šiurkščiai menkinau „1990–1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams“, nes išverčiau į lietuvių kalbą ir išleidau Rusijos Federacijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Kas ką išdavė“ (lietuviškojo vertimo pavadinimas „Išdavystės kaina“).

Kategoriškai pareiškiu, kad su kaltinimu nesutinku, man inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadariau, nes Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis, kuriuo čia remiamasi, ir ypač jo taikymas knygos leidėjui grubiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Konstitucijos 25-ajame straipsnyje aiškiai pasakyta: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas“, o 44-ajame straipsnyje yra ir viską apimantis apibendrinimas: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama“.

Lietuvos Respublikos viešosios informacijos įstatymo 10-ajame straipsnyje dar aiškiau pasisakoma prieš neteisėtus informacijos laisvės apribojimus. To straipsnio 1-ojoje dalyje akcentuojamas draudimas valstybės ir kitoms institucijoms savo teisės aktais apriboti įstatymų apibrėžtą informacijos laisvę, o to paties straipsnio antrojoje dalyje pakartojama minėtoji Konstitucijos nuostata, kad viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Be to, prokuratūros Kaltinamajame akte visiškai nekreipiama dėmesio į Viešosios informacijos įstatymo 54-ojo straipsnio 1-osios dalies 3-iąjį punktą, tvirtinantį apie redakcinės atsakomybės netaikymą tuo atveju, jei informacija anksčiau buvo paskelbta ir nepaneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones (apie tai, tikiuosi, iš esmės pakalbėsime bylos nagrinėjime vėliau).

Kaltinimas knygos leidėjui prieštarauja ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11-ojo straipsnio 1-osios dalies pozicijai: „Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybės sienų“ bei to paties straipsnio 2-osios dalies papildymui: „Turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas“. (Analogiškos teisės į saviraiškos laisvę akcentuojamos ir Europos žmogaus teisių konvencijoje, kurią 1995 metų balandžio 27 dieną ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas.) Todėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje kriminalizuoti knygos išleidimą yra ne kas kita, kaip grubiausia viešosios informacijos cenzūra. Išeitis viena: būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio ir jo taikymo knygų leidėjui atitikimo Konstitucijai.

O dabar papasakosiu, kodėl ir kaip buvo išleista Galinos Sapožnikovos interviu knyga „Išdavystės kaina“.

Būdamas žurnalistas, aš giliai domėjausi ir tebesidomiu nepriklausomos valstybės gimimo ir kūrimo procesais bei pats juose aktyviai dalyvavau ir iki šiol dalyvauju. Tų procesų analizei yra paskirtos dvi mano publicistikos knygos: viena – „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“, išleista 1999 metais, o kita – „Gyvenimo gabalai“, pasirodžiusi 2014 metais. Jose yra vietos ir tragiškiesiems 1991 metų sausio įvykiams, nes man, kaip žurnalistui, tekdavo stebėti vadinamųjų perversmininkų baudžiamosios bylos nagrinėjimą, o kaip leidėjui, – rengti tų įvykių dalyvių ir liudininkų prisiminimų knygas. Taip esu sukaupęs nemažai įvairiapusės informacijos apie pirmuosius nepriklausomos valstybės metus. Todėl 2010-ųjų metų birželio 15-ąją Respublikos Seimo įtvirtintas mūsų netolimos praeities cenzūravimas, įsikūnijęs Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnyje „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“ ir praktiškai uždaręs kelius gilesniems tos praeities tyrinėjimams, man (ir ne tik man) buvo tartum siaubo filmas demokratine save skelbiančios Lietuvos tikrovėje. O vėliau, kai pagal tą naujai „iškeptą“ straipsnį tik už du radijo laidoje pasakytus sakinius: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ buvo nuteistas žurnalistas Algirdas Paleckis, šis siaubo filmas virto žiauria tikrove. Tada prarado žadą ne tik drąsesni Lietuvos žurnalistai, bet ir objektyvesni istorikai. Į mūsų šalį atėjo gūdūs vienspalvės oficialiosios ideologijos klestėjimo laikai, kuriuos, beje, šiuo metu norima dar daugiau „supolicinti“.

O tada, 2012-aisiais, dar tebesitęsiant Algirdo Paleckio ir net jo liudininkų teismams, parašiau ir viešojoje erdvėje pagarsinau žurnalistinį tyrimą „Kokia spalva politikos jūroje?“ Apie 1991 metų sausio 13-ąją baudžiamosiose bylose. (Šis straipsnis išspausdintas mano publicistikos knygoje „Gyvenimo gabalai“; jį paprašiau prijungti ir prie šios bylos.) Tame žurnalistiniame tyrime yra tik dokumentų ir Sausio įvykių dalyvių viešų liudijimų analizė bei mano išvada po jų. O išvada tokia: būtina panaikinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnį, draudžiantį net diskusijas mūsų artimos praeities temomis Deja, į tą pasiūlymą jokios valdančiųjų reakcijos nesulaukiau.

Po to, 2014 metų lapkričio 7 dieną, kartu su kai kuriais kitais žurnalistais teko dalyvauti bei kalbėti Nepriklausomo žmogaus teisių centro organizuotoje konferencijoje apie žodžio laisvės būklę Lietuvoje. Čia buvo priimta ir vėliau viešai paskelbta rezoliucija, kurios pirmasis punktas skambėjo taip: „Konferencija atkreipia Seimo valdančiosios koalicijos dėmesį į tai, kad konservatorių (TS-LKD) „prastumtas“ ir 2010 metų birželio 29 dieną įsigaliojęs Baudžiamojo kodekso papildymas 170(2) straipsniu sudaro sąlygas juridiškai persekioti bet kokią oficialiajai ideologijai prieštaraujančią piliečio mintį mūsų netolimos praeities temomis. Tai ypač liečia tarybinio gyvenimo laikotarpį ir net 1990–1991 metus: po šio papildymo įsigaliojimo kiekviena diskusija gali būti traktuojama kaip „okupacijos ir sovietinės agresijos neigimas ar šiurkštus menkinimas“. Todėl konferencija siūlo panaikinti šį Baudžiamojo kodekso papildymą“.

Deja, ir šios konferencijos rezoliucija buvo tik šauksmas tyruose, nes buvusiajai Seimo valdančiajai koalicijai nerūpėjo, kaip ir dabartinei nerūpi 2010 metais Lietuvoje pradėtas žodžio laisvės cenzūravimas. Užtarimo niekur nerado ir nuteistas žurnalistas Algirdas Paleckis, tuščiai prasukęs visą Lietuvos teismų karuselę – iki pat Aukščiausiojo Teismo. Net Europos Žmogaus Teisių Teisme jo skundą atsisakyta svarstyti, – neva, „dėl mažareikšmiškumo“. Taip, taip, – „dėl mažareikšmiškumo“.

Tai buvo tas fonas, kuriame aš, dar turintis sąžinės žurnalistas, negalėjau tylėti. Iš viešos mūsų Užsienio reikalų ministerijos isteriškos reakcijos sužinojęs apie Italijoje išleistą žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą (jos pavadinimas italų kalba „Lietuviškasis sąmokslas: kaip žlugo Tarybų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti“), neturėjau kitos išeities, kaip „iššaukti ugnį į save“ (kalbant frontiniais terminais). Gavęs jau rusiškąjį šio leidinio variantą, knygą išverčiau į lietuvių kalbą ir 2017 metų pradžioje išleidau 530 egz. tiražu, o vėliau ją nemokamai dalinau draugams ir pažįstamiems, nes knygynai, į kuriuos kreipiausi, atsisakė platinti. (Taip yra ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, – dėl pradėjusios veikti cenzūros ir isteriškojo šalies politinio elito sukeltos bei nuolat eskaluojamos baimės atmosferos.) Dalį tiražo, apie 150 egz., perdaviau platinti Nepriklausomo žmogaus teisių centro direktoriui Karliui Bilans. Likusioji tiražo dalis – 230 egzempliorių – buvo sandėliuojama UAB „Mūsų gairės“ patalpose ir konfiskuota kratos metu.

Savo, knygos leidėjo, poziciją dėl žurnalistės Galinos Sapožnikovos kūrinio aš išdėsčiau lietuviškojo leidinio įžangoje „Leidėjų žodis“. Joje net su žiburiu nerasi prokuratūros Kaltinamajame akte minimo mano „pritarimo“ 1990–1991 metų agresijos prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus nusikaltimams. Įžangoje keliama problema tik dėl 1991 metų Sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynių tyrimų objektyvumo. Antra vertus, koks gali būti tų tyrimų objektyvumas, jei yra stebuklingai pradingę daugelis tų tragiškų įvykių pirminių dokumentų? (Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų filmavimo prie TV bokšto Sausio 13-osios naktį vaizdo juostos, Medininkų žudynėse sužeistų pareigūnų Tomo Šerno bei Ričardo Rabavičiaus (vėliau mirusio) pirminių apklausų garso kasetės ir vaizdo juostos, Medininkų žudynių pirmieji filmavimai ir pan.?) Kas juos pradangino, kodėl pradangino ir kodėl net nebandoma to išsiaiškinti? Į šiuos klausimus pirmiausia turi atsakyti ne žurnalistai.

Kelia abejonių ir Kaltinamajame akte pateiktas knygos „Išdavystės kaina“ vertinimas. Čia prokurorų matomas „šiurkštus menkinimas“, „užgaulus ir įžeidžiantis būdas“, ir pan., o nepastebėta daug vertingos informacijos, kuri įneša kai kurį aiškumą į pakankamai supainiotas Sausio įvykių ir Medininkų žudynių bylas (apie tai, tikiuosi, pakalbėsime iš esmės vėliau, bylos nagrinėjime).

Ši baudžiamoji byla sukelia ir dar gilesnių minčių. Po siaubingos vienuolikos pareigūnų kratos mūsų leidykloje, po rimtų ir gausių pažeidimų šios bylos ikiteisminiame tyrime (apie tai rašiau viešojoje erdvėje, bet prokuroras nesutiko pridėti to mano straipsnio prie bylos), po mūsų akcinę bendrovę staiga užgriuvusios ir kelis mėnesius mus kankinusios, bet nedavusios trokštamų rezultatų finansinės revizijos aš ir vėl pasijutau sugrįžęs trisdešimt-keturiasdešimt metų atgal, į tarybinius laikus. Tada – ir dirbdamas žurnalistu, ir rajono laikraščio redaktoriumi, ir net valdžios struktūrose eiliniu funkcionieriumi – panašiai buvau murkdomas dėl to paties – dėl spaudos laisvės. Ją ne kartą teko ginti partinių biurų posėdžiuose, kur mane to meto nusipelnę veikėjai negailestingai „auklėjo“, reikėjo bylinėtis teismuose, savo tiesą įrodinėjau net iš Maskvos atvykusiai komisijai. Ir kartais tas dvikovas pavykdavo laimėti. O tarybiniuose teismuose tada man pakako tik Civilinio kodekso, – ne taip, kaip dabar, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, kai jau tenka „draugauti“ ir su Baudžiamuoju. Po 170(2) straipsnio šiame kodekse atsiradimo Lietuva, lyginant su tarybmečiu, jau pasiekė aukštesnį mano „auklėjimo“ lygmenį.

Padariau tokią išvadą ir galvoju: juk už ją pagal tą patį 170(2) BK straipsnį man gali būti iškelta antra baudžiamoji byla. Koks nors nusipelnęs ir iš nepriklausomybės pasipelnęs veikėjas „informuos“ Valstybės saugumo departamentą, kad buvęs kolaborantas Povilas Masilionis „šiurkščiai menkina sovietinę okupaciją bei agresiją“, ir bus man „pagimdyta“ dar viena baudžiamoji byla. Štai iki kokio absurdo atveda tas Baudžiamojo kodekso papildymas, atskleidęs anos kadencijos daugumos parlamentarų nusikalstamą bukumą arba visišką parsidavimą aršiausių politikos „vanagų“ priklausomybėn!

Už išleistą knygą sukurpta baudžiamoji byla, kaip ir kitos, kurios dar galimos ateityje, tegu tampa mano žurnalistiniu tyrimu šios dienos Lietuvos tikrovėje. Jeigu prieš septyniasdešimt penkerius metus, 1943-aisiais, fašistinėje Vokietijoje nuteistas pakarti žurnalistas Julius Fučikas rado savyje jėgų parašyti „Reportažus su kilpa ant kaklo“, kodėl negali būti mano reportažų su lietuviška kilpa ant kaklo? Tikiuosi, kad bus man leidžiama su skausmingais reportažais supažindinti tuos, dar nepabėgusius iš Lietuvos, mylinčius šią šalį mano Tėvynės žmones.