Tokia nepopuliari motinystė
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/tokia-n... 2018-05-20 12:17:03, skaitė 607, komentavo 2
Pastaruoju metu vis labiau stebiuosi kaip toli netgi neatstūmė, o apskritai išstūmė iš gyvenimo motinystės svarbą moters gyvenime. Kai pasidomi šiuolaikiniu požiūriu šia tema, susidaro įspūdis, kad savirealizacija per motinystę tiesiog neįmanoma.
Spauda mirga antraštėmis apie tai, kad nereikia gyventi dėl vaikų, visur pilna istorijų apie moteris, kurios pasiekė balansą tarp karjeros ir namų. Rodomi siaubingi reportažai apie damas, kurios iki kaklo panirusios į buitinius rūpesčius ir kurios paskui būtinai išlieja visą savo stresą ant niekuo dėtų vaikučių.
Nedrąsūs argumentai, kad motinystė, galbūt, išties verta pastangų, kad jai išties verta paskirti didesnę gyvenimo dalį, susilaukia netgi ne kontrargumentų. Į tave žvelgia nustebę, kaip į nenormalų.
Šiuolaikinė moteris sugaišta 12 metų mokslams mokykloje ir dar 5-6, kad gautų aukštąjį išsilavinimą. O štai skirti 10-15 metų gyvenimo tam, kad išauklėtų sveikus, harmoningus palikuonis – čia jau požymis, kad ta bobelė turi ypatingai skurdų vidinį pasaulį. Pats populiariausias klausimas, kurį jai užduoda: „O kas paskui? Vaikai užaugs, ką darysi po to?“
O kodėl šito klausimo neužduoda sportininkams, kurių karjera baigiasi, kai žmogus sulaukia 30 metų? Arba profesionaliems šokėjams? Tiksliau, ne taip…
Kodėl atsakymas „Todėl, kad jaučiu tame savo tikrąjį pašaukimą“ laikomas visiškai protingu, kai kalba eina apie sportininką ar šokėją, o kai kalba užeina apie moters norą savarankiškai auklėti savo vaiką, iškart pasipila riksmai apie asmenybės varžymą?
Taip, žinoma, yra daug pavyzdžių, kai pasibaigusi karjera tapdavo žmogui tragedija. Tačiau yra dar daugiau žmonių, kurie surado kitą veiklos sferą ar liko toje pačioje, tik kitame vaidmenyje.
Jeigu žmogus dangsto savo vidinę tuštumą išoriškais atributais, tada jau nesvarbu, ar tai karjera, ar pasišventimas vaikams, ar kova už taiką visame pasaulyje. Šis žmogus pasmerktas kristi į savo paties tuštumos bedugnę. Arba išėjus iš šeimos suaugusiems vaikams, arba išėjus į pensiją – nesvarbu.
Žmogus, gyvenantis su meile širdyje, visada susiras užsiėmimą, kuriame realizuosis patys geriausi jo sugebėjimai. O tada jau nebėra reikšmės – kada ir kokiame amžiuje tai įvyks.
Štai čia ir sukeičiamos prasmės. Iškart sakau, kad situacija, kai moteriai būtina pačiai finansiškai aprūpinti vaikus, čia nenagrinėjama. Tai visiškai kita tema.
Mūsų „pažangioje“ visuomenėje, kalančiai žmonėms į protus besaikio vartojimo idealus, siekiama grynai komercinių tikslų.
Sunku nubrėžti ribą tarp būtinybės moteriai prisidėti prie materialios šeimos gerovės ir to fakto, kad neįmanoma patenkinti vidurinei klasei priklausančios šeimos apetitų.
Tačiau aš ne apie tai. Kaip ir ne apie tai, kad moteriai išties kartais būtina savarankiškai rūpintis vaikų išmaitinimu.
Problema kita. Problema – kai moteris nutrenkia savo vaikus aptarnaujančiam personalui ir lekia paknopstomis ieškoti to pašaukimo, kuriam pritars visuomenė. Moters, kuri pati nori skirti visą savo laiką vaikams, kol šiems to vis dar reikia, ir realizuoti tas savo asmenybės briaunas, kurias realizuoti gali tik motinystė, paveikslas maždaug toks: bukaprotė virėja ir skalbėja riebaluotais, pasišiaušusiais plaukais, nusikankinusi, neišsimiegojusi, neturinti gyvenime jokių interesų.
Žmogus visada daugiau ar mažiau koreguoja savo elgesį, kad jis atitiktų visuomenėje tuo momentu viešpataujančius postulatus. Šituos postulatus, kaip vaikiškų pasakų siužetus, kuriuos skaitė mums mamos, giliai įsišaknija pasąmonėje, o paskui išplaukia į sąmonę ganėtinai keistų įsitikinimų pavidalu.
Jeigu visuomenė propaguotų motinystės svarbą, skiepytų jai pagarbą ir laikytų pilnavertišku darbu, kurio tikslas – formuoti mūsų visuomenės ateitį, auklėjant tą ateitį kursiančius vaikus, tai didžioji dauguma moterų pakeistų savo nusistatymą motinystės atžvilgiu.
Tačiau dabar vaiko auklėjimas, bendravimas su juo, atitinkamos atmosferos namuose kūrimas prilyginamas banaliam namų tvarkymui, skalbimui ir lyginimui. Bet kokiame specializuotame tinklapyje galima susirasti, kiek kainuoja auklės ir namų darbininkės darbas.
Ir čia kyla dar vienas populiarus klausimas: o ką gi motina ruošiasi veikti ištisomis dienomis? Sriubas virti ir kotletus kepti? Taip ir degraduoti galima…
Tačiau motinystė – tai ne sriuba ir ne kotletai. Tai darbas, kurio dėka vystosi maža asmenybė, tai rūpestis jos fiziniu kūnu, psichika, siela. Jeigu moteris nuoširdžiai, su meile pasišvenčia motinystei, ji negyvena vardan vaikų. Ji gyvena vardan savęs, jausdama milžinišką savo darbo su vaikais reikšmę ir svarbą. O šito darbo labai daug. Kotletai, beje, jeigu juos su meile iškepė mamos rankos, duos daugiau naudos nei pats rafinuočiausias restorano patiekalas.
Ar verta kartotis, kad niekas daugiau pasaulyje negali taip žaisti ir bendrauti su vaiku kaip mama? O jeigu bus protingai planuojamas laikas, tai laisvų valandų atsiras netgi daugiau, nei dirbant standartinį darbą ofise. Liks laiko ir sau pačiai, ir savo pomėgiams. Taip kad kalbėti apie namuose dirbančios mamos „užguitumą“ galima tik psichologiniu aspektu.
Gyvūnų pasaulyje gamtos suteiktas motinystės instinktas neleidžia motinai palikti savo mažylio iki to laiko, kol jis nebus pasirengęs savarankiškam gyvenimui. Mūsų realijose žmogus tampa pasirengęs daugmaž savarankiškam funkcionavimui sociume, kai sulaukia maždaug 16 metų. Kalba eina ne apie totalią kontrolę ir hiperglobą per visus tuos metus, o apie pastovų mamos buvimą greta vaiko – žmogui tai tiesiog būtina.
Žinoma, galimi įvairūs variantai. Yra moterų, kurioms išties labai svarbi karjera, pašaukimas užsiimti, pavyzdžiui, kūryba. Negalima tvirtinti, kad moteris, kuri susikoncentravo tik ties vaiku, pasieks geresnį rezultatą nei ta, kuri derins motinystę su kita veikla. Galimi patys įvairiausi niuansai. Viskas labai individualu.
Kiekviena šeima turi savo kelią ir kalbėti apie visuotinius dėsnius būtų neteisinga.
Tačiau moteris turi turėti teisę pati pasirinkti: motinystė ar karjera. Dabar tokio pasirinkimo ji praktiškai neturi. Arba karjera, arba patyčios, pašaipos, žeminimas ir smerkimas.
Puiku, kai moteris pasirengusi realizuoti save kaip mama. Galbūt, jei tokių atvejų būtų daugiau, mūsų vaikai mažiau sirgtų, o jau suaugę nebemokėtų tokių milžiniškų sumų ištisai armijai psichologų, kurie padeda susidoroti su begale pačių įvairiausių vaikystės traumų.