Kodėl mes vienas nuo kito pavargstame?
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kodel-m... 2018-05-21 11:52:08, skaitė 599, komentavo 1
Yra toks momentas kiekvienos šeimos gyvenime, nepriklausomai nuo to, kiek metų trunka santykiai – partneriai vienas nuo kito pavargsta. Žvelgiant iš šalies, viskas atrodo normalu. Tačiau tu tarsi persijungi. Prarandi susidomėjimą. Tau gali būti gerai su šiuo žmogumi, tačiau nežinia dėl ko pradedi jausti, kad labai pavargai nuo to „gerai“.
Šitai patiria visos poros. Ir pati didžiausia klaida – mėginti tai slėpti. Apsimesti, kad nieko nenutiko. Ir tarp žmonių iškyla siena. Jeigu ne šiandien, tai po mėnesio, po metų…
Gyvename skyrybų epochoje. Kas trečia santuoka ir kas antri santykiai baigiasi išsiskyrimu. Priežastys įvairios. Jų labai daug. Skirtingi charakteriai, skirtingi socialiniai prioritetai, seksualiniai poreikiai. Pražūtinga vieno ar abiejų partnerių priklausomybė. Finansinės problemos. Tačiau visa tai – pasekmės. Paskutiniai lašai, perpildantys kantrybės taurę ir vedantys į skyrybas.
Visada egzistuoja etapas, kai santykiai dar tik pradeda riedėti pakalnėn. Momentas, kai pirmą kartą pajutai, jog nori palikti partnerį. Ta diena, kai pasijutai pavargęs nuo santykių. Tas momentas, kai pradėjai šitai slėpti, o dabar jau per vėlu ką nors keisti.
Tai viena didžiausių problemų santykiuose – slėpti vienas nuo kito momentus, kai pavargsti nuo partnerio. Apsimetinėti, kad be galo myli ir labai geidi partnerio. Kad esi pasirengęs priimti jį tokį, koks jis yra. Kas esi pasirengęs dalintis su juo energija, kažką į jį investuoti, sulaukti atsakomosios reakcijos.
Mes įpratome, kad būtent taip ir turi būti. Jeigu jau mudu drauge, tai meilė trunka 24 valandas per parą, 4 savaites per mėnesį, 12 mėnesių per metus. Be variantų. Nes kitaip kokia gi tai meilė? Kas per santykiai, jei pavargsti nuo mylimo žmogaus?
O santykiai šitie – absoliučiai normalūs. Reikia kartą ir visiems laikams įsisąmoninti, kad visas tas romantizuotas, vos ne religija tapęs „amžinos meilės“ idealas yra kvailystė.
Taip, tai buvo nuostabi utopija – vienas žmogus gali visiškai nesavanaudiškai mylėti kitą iki karsto lentos. Ir visa tai veiks visos civilizacijos mastu. Visi susiras savo meilę ir mėgausis ja 24 valandas per parą. Poros gyvens laimingai ir niekada nesiskirs.
Tačiau nesigavo, kaip bebūtų gaila. Mes stengėmės iš visų jėgų. Tačiau žmogus pernelyg sudėtingas tiek kaip asmenybė, tiek kaipo sociumo narys – ir dėl to tokia graži, bet primityvi teorija neįsikūnijo realiame gyvenime.
Čia ir slypi svarbiausia problema: sistema kartais nustoja veikti, striginėja. Kartais tu „nemyli“ ir nieko negali su savimi padaryti. Teisingiausias variantas tokiu atveju būtų aptarti situaciją su partneriu. Pradėti kalbėtis vienas su kitu. Tačiau mes taip nedarome. Mes bijome sužeisti žmogų, susigrūdame tuos jausmus kuo giliau į savo širdies užkaborius ir kenčiame, kenčiame, kenčiame…
Kol neateina momentas pasakyti „stop!“. O jis visada ateina. Nes tą akimirką, kai pradedame bijoti „sužeisti partnerį“ ir nutylėti, nuo tos akimirkos mes pradedame nuo partnerio tolti. Mes bučiuojame jo lūpas, gulamės be jokio ypatingo noro su juo į lovą – ir tolstame nuo jo. Nors galvojame, kad mūsų tylėjimas duoda naudos. Kad mes kovojame, neleidžiame santykiams suirti. Tačiau susilaukiame vien priešingo efekto. Kad ir kaip norėtųsi tikėti, kad santuokoje galime be paliovos gyventi vardan kito žmogaus, rezultatas visada tas pats – mes vis tiek pirmenybę suteiksime sau, o ne partneriui. Savo jausmams, savo troškimams.
Ir išeitis čia išties tik viena – pradėti apie tai vienas su kitu kalbėtis. Nebijoti, kad sudaužysi tą krištolinį tikros meilės paviršių. Jos nėra ir niekada nebuvo. Yra tik jausmai – kaip sunkus darbas. Darbas šeimos ir bet kokių kitų santykių viduje. Yra periodai, kai jums gera ir periodai, kai sudėtinga.
Ir visa tai aptarti reikia iš anksto. Duodant santuokos priesaiką. Vietoje „mylėsiu tave iki grabo lentos“, pasakyti: „Pažadu, kad atsisėsime ir pasikalbėsime, kai nuo tavęs pavargsiu“. Ir tai bus realybė, o ne utopija. Tai bus šansas išsaugoti santykius ir šeimą, o ne eilinis pliusiukas skyrybų statistikoje.
Nuo meilės pavargstama. Netgi pačiuose nuoširdžiausiuose ir šviesiausiuose santykiuose galima išdegti, sudegti, perdegti. Tačiau visa tai neturi baigtis išsiskyrimu. Į skyrybas veda iliuzija, kad galima surasti pasaulyje žmogų, kuris tave mylės 24 valandas per parą.