Kristina Sulikienė: Ubagų ubagui Petrui Listerijui

Autorius: Kristina Sulikienė Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/2018... 2018-07-02 11:47:13, skaitė 790, komentavo 5

Dvasios ubagystė yra gerai, juk, Petrai, kunigo broli: „Palaiminti vargdieniai, jų dangaus karalystė“. (Sinajaus kalno palaiminimai (?). Kaip kunigo brolis, tu tą knygą, ypač vaidindamas didžiulį krikščionį, moralistą ir vertybių (ar tu žinai, ką tai iš viso reiškia?) saugotoją neva žinai geriau. Bet mano kaimynas, kuris tarybiniais metais skraidė kaip nusipelnęs komunistas į Bulgariją (sovietinio bloko „Vakarai“), irgi vaikšto sekmadieniais į bažnyčią. Ir kas iš to? Jeigu Lietuvą imtų administruoti Saudo Arabija, mano kaimynas užsidėtų skarą ir eitų į mečetę. Yra tokie žmonės „prie visų valdžių tinkami“. Rasa Juknevičienė irgi griūva pirmose eilėse Katedroje per visas šventes: sovietmečiu buvo trečioji Panevėžio komjaunimo sekretorė, ir persekiojo tikinčius komjaunuolius, inicijavo jiems „bylas“.

Neseniai mane vienas žmogus „užlaužė“, ar mintinai žinau tris archangelus. Nežinau, pasirodo: bet žinau, kad žemėje gyvena angelai žmonių pavidalu – tai žmonės – geriečiai, žmonės, kurie atskuba į pagalbą, kai jų labiausiai reikia. Pasakos yra vaikams, o gyvenimas turi savo ritmą. Tačiau pasakomis mėgsta prisidengti „valdantieji“ , vienu tokiu pasijutai ir tu, Petreli.

Svarbu, kad tu turi koldūnus su listerijos bakterijomis, ir sugebėjai pabėgti nuo STT pas Birutę į Palangą. Kadangi tu visiškai ne ubagas – gal tik dvasios – tai pas šią merginą nemokėdamas nuomos gyvenai net du mėnesius. Priminsiu, jog pati mažiausia kaina Palangoje yra 6 eurai  naktį. Taigi, nebūdamas ubagu, sutaupei mažiausiai 360 eurų. Kadangi tu ne ubagas, tai būtum ėmęs viešbutį, tai sutaupei turbūt arti 1000 euro, Palangoje slapstydamasis nuo STT ir koldūnų bylos.

Bet tu gi ne ubagas. Bet aš iš viso ne apie tai.

Joks politikos toliaregis nesišvaistytų tokiais pareiškimais, kaip tai darei, Petreli.

Birutė prekiauja žuvimi. O vaisiais, agurkais, uogomis, ir įvairiomis kitokiomis prekėmis prekiauja šimtai tūkstančių žmonių. Piliečių. Ne piliečių. Balsuotojų ir ne. Mano 92 metų močiutė tik neseniai nustojo prekiauti turguje. Tu ir ją įžeidei. Mano močiutė – tarybinė mokytoja, iš stambių ūkininkų šeimos. Iki tremties dirbo mokytoja, po represijų dar kartą baigė universitetą ir toliau dirbo mokytoja. Principinga kaip visi daugiažemiai. Tais laikais „daug“ buvo 42 ha, už juos vežė į Sibirą, dabar už 10 000 ha neveža, jeigu juos susigrobęs „valdantysis“.

Močiutė ir  mane išmokė: dirbti mokykloje ir …prekiauti uogomis. Dar išmokė auginti gėles, sodinukus. Tėtis iš viso priklausė selekcininkų mėgėjų susivienijimui, ir mes dar tais baisiais tarybiniais gūdžiais laikais prekiaudavome mugėse, ir, kaip tėvai sako: po to iš tų pinigų gyvendavome visus metus. Nes visais laikais dėstytojų algos buvo mažos. Dėstytojai – ubagai? Tikrai ne.

Paskutinį kartą bizniavau uogomis 1996 metais. Tada močiutė pardavė mano surinktus juoduosius serbentus, ir man perdavė 100 litų. Kaip baigusiai ką tik 9 klasę – tai buvo didžiuliai pinigai. Nusipirkau  džinsinį kombinezoną – tada tai buvo madinga. Tėtis pabumbėjo, jog atrodau kaip iš amerikietiško geto, o man buvo gražu. Būdama vos 8 metų, su 6 metukų pusbroliu esu savarankiškai prekiavusi Karoliniškių turgelyje (be suaugusiųjų priežiūros). Pamenu, nuėjome 15:30 vakare, turgaus administracija nebedirbo, taigi, niekas nereikalavo susimokėti „už vietą“. Per valandą ar net mažiau mes su pusbroliuku suprekiavome serbentais. Pamenu, dar kartą su juo prekiavome dienos metu. Baisiais tarybiniais laikais nebuvo vaikų teisių ir niekas mūsų nesuskundė, kodėl prekiaujame juodaisiais serbentais. Tąkart, pamenu, teko mokėti už vietą prie tokio skardinio stalo, ir dar sušelpti tikrą ubagą salotomis. Žmogus, sunkiau pragyvenantis atėjo į turgų ir paprašė visų duoti ką nors, aš pirma nesupratau, kas tai yra, po to kiti prekybininkai pasakė, jog būtina duoti, tada geriau eis prekyba. Čia palyginimui, kas yra ubagas – man Petrelis vis tiek labiau į tokį panašus, ir viskas.

Šiuo metu mano pusbrolis dirba „Facebook“ korporacijoje. Vaikystės pamokos išėjo į naudą tuo, jog jis iš viso ėmė dirbti rimtose firmose nuo 15 metų. Su kitu pusbroliu prekiavome mugėse, ir jis gaudavo pinigų už prekybą (nors sodinukus augino mūsų šeima), ir pusbrolis vėliau prisiėmęs atsakomybę už darbo nerandančią mamą ir mano dėdę, kuris nelabai rūpinosi šeima, dirbo nuo 14 metų, išlaikė mamą ir sesę. Aš manau, Birutė yra būtent toks pats žmogus, kaip mano aprašytieji, ji vargo pelė, dirbo turbūt nuo vaikystės, ir dėl to tapo anksti savarankiška. O tikrasis ubagų ubagas esi tu, Petrai.

O ir jeigu paanalizuotume, kas yra „ubagas“, tai žmogus, kuris yra „u boga“, taigi, jis Dievo žmogus. Štai dabar ubage išvadintą Birute žmonės labai gerbia, ir Basanavičiaus gatvėje ieško šios moters, ir perka pas ją žuvį– kad prisidėtų prie vaikelio, kuris yra ir tavo, auginimo. Išaugo prekybos apimtys, taigi žmogus tikrai „u boga“, tačiau per savo darbą ir vargą.

Kad nešmeižtum sunkiai dirbančios pajūrio moters, kad ji lyginant su tavimi, tautos ir netgi partijos parazitu (galima, aš tave tiesiai vadinsiu Listerija?), negalėtų jaustis tokia, kokia tu ją pavadinai.

O apie tavin įdiegtus stereotipus priminsiu – lietuviai išgyveno iš prekybos dar Romos imperijos laikais, prekiavo laivais, ir žemės transportu su tolimiausiais kraštais. Prekyba klestėjo ir tebeklesti Islamo kraštuose – į ten jau lietuviai veža netgi kiaušinius.

Mano močiutė, išėjusi į pensiją, pirma prekiavo gėlėmis, kurių nesuskaičiuojamas rūšis augino, vėliau daugelį metų prekiavo savo mezgamomis kojinėmis, dalyvaudavo netgi Vilniaus miesto mugėse (Kaziuko ir kitose.) – pagrindiniame amatų miestelyje, apie mano močiutę rašė netgi spauda, atspausdino jos nuotraukas.

O taip tarpukariu darė mano proseneliai, taip darė jų tėvai, seneliai. Tai lietuviška (ir ne tik) tradicija – uždirbti iš sodo, daržo. Pajūrys uždirba iš žuvų. Dzūkai – iš grybų. Taip buvo nuo amžių amžinųjų ir taip bus. Ir ne tau „apvaryti“ visus prekiautojus ir išvadinti ubagynu. Mano mama yra aukštosios mokyklos dėstytoja, ir ji taip pat turi braškių plantaciją. Šiais metais dar neprekiavo, o kitais – greičiausiai prekiaus.  

Norėdama tau, tobulasis Petrai, mesti pirštinę, aš su visais savo išsilavinimais (esu intelektualiai aukščiau už tave, bet karūnos, priešingai nei, tu nenešioju, nes dar mano prosenelis atsisakė būti aristokratu, ir tai pabrėždamas, susijuosdavo marškinius pantimi; panašiai elgėsi ir mano senelis – su samdiniais valdė IŠ VIENO BLIŪDO), šį savaitgalį prekiavau uogomis. Aišku, dėl tokių, kaip tu mėtomų stereotipų teko „persilaužti“. Ir kas nutiko? Nieko nenutiko: labai gerai praleidau laiką, susipažinau su krūva sodininkų, gėlininkų, ūkininkų, prisipirkau ekologiškų bulvių, agurkų. Jauna šeima iš Prienų rajono prekiauja, ir prekiaus, vaikai nežino, kas yra „išmanusis“, nes dirba kartu su šeima. Vaikai – spindinčiom akim, moka skaičiuoti mintinai. Pasakiau, jog ir aš vaikystėje dirbau prie augalų ir prekiavau, todėl ir dabar visa tai darau – nes yra įdirbis iš vaikystės. Agurkai tikrai geri, be jokios chemijos, vos 1 euras už kg.

Jeigu dar prekybininkus vadinsi „ubagais“, aš pasistatysiu tavo karikatūrą „ubagas Petras“. Beje, žmonės garsiai klausėsi video klipų, kur Stano su Deivydu, o kitame – Slavka dainuoja apie tave, Petrai. Nes tu įžeidei visus prekiautojus – nesvarbu, kuo jie prekiauja.

Petrelis apvarė tokią didelę žmonių auditoriją, jog pats paspringo savo vėmalais, atsiprašau, listerija.

Nors Petras ėmė varyti propagandą, jog tai ne jis – o jį suviliojo (neva ne Birutė, o jis prekiavo žuvimi, ne jis, o jinai atakavo jį su šimtu rožių; tai ne Petras, o Birutė pas jį gyveno ir t.t.)

Kitas politikas Andrius Šedžius šiandien aiškiai spaudoje pasakė: Petrai, tu vyras tik dėl to, kad eini į vyrų tualetą. Ir papasakojo savo skaudžią pamoką, kaip jau būdamas vedęs, sužinojo apie nesantuokinį sūnų. Staigiai nuvažiavo, aplankė, ėmė rūpintis. „Aš juo labai didžiuojuosi, jis juk mano sūnus“,- drąsiai rašo politikas straipsnyje. Ir siūlo Petrui elgtis taip pat, kaip jis, ir džiaugtis savo vaiku, o ne jo šalintis. A. Šedžius su vaiko mama turėjo tik atsitiktinį ryšį, ten kalba nėjo apie gyvenimą kartu.

Iš tiesų norėjau pasmerkti Petrą prekybininkų lūpomis. Begalė žmonių dirba pardavėjais – dirba arba kieno nors įmonėje, arba prekiauja savo produkcija. Jų visų nuomonė apie Petrą, kuris prekybininkę išvadino „ubage“ – neigiama.

Priminsime Petrui, jog jis tėra Tautos parazitas, kuris Seime atlieka kažkokį klouno vaidmenį, tyčiojasi netgi iš partijos, kuriai priklauso, pirmininko (registravo rezoliuciją, kad reikia susirūpinti Remigijaus Žemaitaičio sveikata, ir imti juo rūpintis.) Nusiparazitavus iki tokio lygio, jog paprastus žmones, kurie sunkiai dirba – išvadina ubagais, gali tekti sėstis ant atsarginių suolelio…Arba tiksliau būtų – eiti į užribį.

Tiesa, toks intelekto nesužalotas Uždurnis reklamuoja koldūnus. Štai Petrui ir ateities profesija – reklamos veidas, ant koldūnų, ir prierašas „moki už vieną – gauni du: listerijos bakterija nemokamai!”.

Kristina Sulikienė