Autorius: NiekaRimta.ga Šaltinis: http://niekarimta.ga/zemaiciu-... 2018-07-30 11:07:10, skaitė 637, komentavo 4
Mano mama yra iš Skuodo rajono, tėvas iš Šilalės. Dar pamenu vaikas būdamas, kaip močiutės baliuje kalbėdavosi ir sunkiai susikalbėdavo.
Skuodiškiai sako – vėns. Šilališkiai sakydavo – vyns. Jei kam neaišku, tai čia eina kalba apie vienetą, vieną. Plungiškiai, dalis telšiškių, mažeikiškių, kretingiškių – vėins.
Močiutės dažnai perklausdavo viena kitos, – ką tas, ar kitas žodis, sakinys reiškia. Bandė rasti literatūrinių žodžių atitikmenų. Sunkiai sekdavosi joms kalbėtis, nes per daug užtrukdavo dviem „užsienietėm“ susišnekėti. Bandant kalbėtis subtilesnėmis temomis, beveik nesuprasdavo apie ką eina kalba. Man Plungėje gyvenant, skuodiškių tarmę buvo lengviau suprasti, nes ji artimesnė Plungės tarmei. Atleiskite, bet dar prieš trisdešimtį su viršum metų buvo kalbama, kad tai tėra protarmės, bet dabar pamąsčius – atskiros žemaitiškos tarmės. Na, tai mano nuomonė. Nereiškia, kad esu teisus, čia tik man taip atrodo dabar. Bet iš kitos pusės – šilališkiai vadino tvartą staldu. Stalds. Skuodiškiai – kūtė. Skuodiškiai – žekės, o šilališkiai ir plungiškiai pončekas. Kam neaišku, tai reiškia kojinės.
Dabar skaitant žemaitišką raštą, ausys raitosi. Nu, toks kičas liejasi laisvai. Vartojami literatūriniai žodžiai, kurie sužemaitinami. Kirčiai ir kiti raitalai dedami ten, kur, kuriam rašančiąjam patogu. Ta prasme, kad kiekvienos protarmės rašantysis savaip deda. O juokingiausiai tai, kad nesąmoningai seka lietuviškos literatūros išmoktais paternais. Gaunasi kažkokia visiška nesąmonė.
Klausantis žemaitiškai kurtų dainų dabartyje – vėl gaunasi visiškas nesusipratimas. Žvagulio – „Kuoks aš kloika bovau“. Arba – „Lai lyn lytos“. Nu, pastaroji yra kiek geriau parašyta. Bet iš esmės gaunasi visvien kažkaip neskaniai. Gal skaniai ir egzotiškai skamba dzūkams, suvalkiečiams, bet neskaniai klausosi žemaičiams.
Žemaičių kalba nyksta labai staigiai. Kokią ją pamenu vaikystėje, ji jau yra visiškai kitokia. Pamenu, kai mane palikdavo mažą mama pas kaimo bobutę, kai ji autobusu vykdavo į miestą pas gydytojų, ar apsipirkti, tai tos devyniasdešimtmetės bobutės klausydavausi pasakų. Ai kokių ji tik nepapasakodavo. Dabar nebepamenu nė vienos, bet pasakorka buvo tokia, kad lyg kokį „Avatarą“ žiūrėdavau – taip raiškiai pasakodavo, kad matydavau visus vaizdus smulkiai, net užuosdavau kvapus. O kaip kiekvieno veikėjo charakterius ir išvaizdą appasakodavo, kad atrodytu, kad matai foto nuotrauką. Daug žodžių nesuprasdavau – perklausdavau, ką tas, ar anas žodis reiškia. Paaiškindavo kantriai. Ji man atrodė, kad yra atėjusi iš senų senobės – na, lyg tai iš kokių ankstyvų viduramžių. Pas ją laikas neprailgdavo, nes pasakas sekdavo be paliovos, net į lauką nesinorėdavo. Jai pabosdavo, grūsdavo į lauką, bet apsisukus vėl pasakos naujos norėdavau.
Grįžtant prie temos, manau, kad tada buvo žemaičių atskira kalba. Per vėlai susizgribta. Dabar žemaičių kalbos jau nebėra, liko tik tarmė, kuri pamažėl nyksta.