Liutauras Stoškus. „Libeskindo projektas“, arba Kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Autorius: Liutauras Stoškus Šaltinis: http://www.tiesos.lt/index.php... 2018-08-05 13:01:58, skaitė 499, komentavo 1

Praėjusiais metais Vilniaus miesto taryba liberalų, konservatorių ir socialdemokratų balsais iš esmės neprieštaraujant ir opozicinėms jėgoms pritarė, kad Konstitucijos pr. 18 būtų statomas daugiau nei 2 kartus bendrajame plane leistiną aukštingumą viršijantis pastatas. Šis pavyzdys yra nepaprastai iliustratyvus daugeliu aspektų, nes per jį puikiai atsiskleidžia praktiškai visos šiuolaikinės politinės kultūros ydos ir silpnybės bei išryškėja korporatyvinių interesų galia. Todėl būtų tiesiog nedovanotina nepaanalizuoti šio atvejo įvairiais aspektais.

Korporatokratija vs. demokratija

Matyt, pati nemaloniausia laisvų piliečių visuomenei (t.y., tokiai visuomenei, kuri moka tartis, susitaria ir po to brangina susitarimus) žinia turėtų būti ta, kad Vilniaus miesto taryba pritarė verslo projektui, kuris prieštarauja miesto bendrojo plano sprendiniams. Valdžia, kuri išrinkta atstovauti visų interesams, pasirinko atstovauti verslui ir dėl to netgi grubiai ignoravo teisės aktų reikalavimus bei pagrindinį miesto dokumentą – Vilniaus bendrąjį planą.

Vilniaus miesto bendrasis planas yra dokumentas, kuris nustato, kas kokioje teritorijoje gali būti plėtojama. Tai leidžia užsitikrinti, kad miesto raida bus mažiau chaotiška, o investuotojams užduoda kryptį ir leidžia planuotis, kokie užstatymo aukščiai ir tūriai bus leidžiami vienoje ar kitoje teritorijoje, bei duoda aiškią žinią, kokia tose teritorijose galima veikla.

Taip apsisaugoma nuo to, kad, tarkim, gyvenantys dviejų aukštų name vieną dieną netaptų apsupti daugiaaukščių namų, o žemės savininkas, perkantis ar parduodantis žemę dviaukščio statybai, sumokėtų realią kainą, atspindinčią žemės išvystymo galimybes. Todėl jei jūs parduodate žemę, kur remiantis bendruoju planu yra neleidžiama statyti didesnio nei du aukštai namo, o pardavęs žemę sužinosite, kad nusipirkusiam žemę jau leidžiama statyti 5 aukštų namą, akivaizdu, kad jausitės apgautas, imsite abejoti valdžios sąžininga veikla. Nes jei jūs, prieš parduodamas žemę, būtumėte žinojęs, kad ten bus leidžiama statyti 5 aukštus, galbūt jūs būtumėte sklypo nepardavęs arba jį pardavęs brangiau. Jei žemės pardavėjas ar nuomininkas yra savivaldybė, tai dėl tokių sprendimų miestas patiria finansinių nuostolių.

Todėl sutarto ir patvirtinto plano laikymasis, net jei jo sprendiniai nėra patys geriausi, yra pagrindinis visuomenės interesas, užtikrinantis sprendinių skaidrumą ir visų lygias galimybes dalyvauti miesto vystymo procese.

Bet kokia išimtis yra pagrindinio visuomenės intereso, o ir konkurencijos pažeidimas. Tai sukuria nepasitikėjimo valdžios veikimu, jos sprendimų skaidrumu ir sudaro potencialias prielaidas korupcijai. Ypač kai sprendimo pagrįstumas remiasi ne kokiais aiškiai apibrėžtais rodikliais, o vertinimais tokiais kaip „ypatingas“, „išskirtinis“, nepaaiškinant, o kuo tas išskirtinumas ir ypatingumas turi pasireikšti. Todėl atsiranda prielaidų manipuliuoti išplėstai aiškinant bendrajame plane įdėtą nuostatą, kuri sako, kad „užstatymo reglamentus galima viršyti [tik] esant aiškiam deklaruotam viešam interesui, ypatingai urbanistinei situacijai ir išskirtiniam pagrindimui“. Kadangi bendrojo plano nuostatų laikymasis yra didžiausias viešasis interesas, tai išimtis turėtų būti daroma tik tada, kai viešojo intereso negalima realizuoti kitais būdais, nedarant išimties. Tarkim, miesto aprūpinimu šiluma tikslais reikia pastatyti statinį, kurio aukštingumas būtų didesnis nei numatyta bendrajame plane. Kadangi miestas be šilumos negali apsieiti, o dėl išmetamų teršalų pastatas su įrenginiais technologiškai negali būti nei kitoje vietoje, nei atitikti bendrojo plano reglamente nurodytą aukštingumą, tai tokios išimties suteikimas atitiktų viešąjį interesą, o pats objektas būtų išskirtinai svarbus miestui.

Pagrindinis argumentas, kuriuo remiantis Vilniaus miesto tarybos nariai balsavo už išimtį statiniui Konstitucijos pr. 18 (vadinamajam Libeskindo projektui) buvo tas, kad „plėtojant Nagrinėjamą teritoriją būtų sutvarkytos ir šiuolaikinius standartus atitinkančiai funkcijai pritaikytos ypatingą reikšmę Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams turinčios viešos erdvės“. Faktiškai tai – du dalykai: būsimo pastato aplinkos sutvarkymas, įvardintas kaip Šnipiškių trakto „link Swedbank AB būstinės“ sutvarkymas ir „aikštės Radisson BLU, VCUP ir būsimo pastato“ įrengimas, bei „nepertraukiamos pėsčiųjų jungties per Upės gatvę tarp Baltojo tilto ir aikštės“ įrengimas. Visam tam skiriant 2 mln. eurų.

Paprastais žodžiais tariant, Vilniaus miesto savivaldybė susitarė su „Lords LB Asset Management“ kompanija, už kurios realiai stovi žinomas verslininkas Mindaugas Marcinkevičius, kad savivaldybė leis kompanijai uždirbti statant kelis kartus didesnį pastatą, o kompanija savo ruožtu nuo savo pelno atseikės 2 mln eurų aplinkos apie pastatą sutvarkymui ir padarys Baltojo tilto tąsą virš Upės g. Libeskindo vardas turėjo suveikti kaip burtažodis, o Maskvoje ar Astanoje itin mėgstamos projektuojamo pastato formos skleisti „įspūdingos, išliekamąją vertę turinčios“ architektūros įspūdį.

Tarybos nariai turėjo apsispręsti, ar daugiau kaip du kartus didesnio nei šiuo metu leidžiama pastato atsiradimas keliasdešimt metrų spinduliu apie save prie savo „išskirtinės architektūros“ priderinsiąs „šiuolaikinių standartų neatitinkančias“ erdves, yra tas „aiškiai deklaruotas viešasis interesas“, dėl kurio turėtų būti daroma išimtis.

Pradžioje pasigilinkime, kodėl iš viso reikėjo išimties ir nebuvo galima sprendimo priimti atliekant teisės aktais įpareigojančios bendrojo plano keitimo procedūros, juolab kad šis procesas jau šiuo metu yra įsibėgėjęs. Ir ką reiškia išimtis šio konkretaus atvejo kontekste?

Tikėtina, kad sprendimo skubinimas yra susijęs su vienokais ar kitokiais investuotojų keliamais reikalavimais ir laukiant metus, kol bus atliktos bendrojo plano korektūros, projekto finansavimo sąlygos gali tapti ne tokios ir palankios. Todėl keliant klausimą taip: ar sprendimas dėl šio projekto būtų kitoks, jei jis turėtų praeiti visas svarstymo su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene stadijas ir į jį atsakant, kad ne, natūralu, kitas klausimas yra, o kodėl tada gaišti laiką?

Nuo to, kaip jūs atsakote į šiuos klausimus, parodo, kam jūs tarnaujate – demokratijai ar korporatokratijai.

Demokratinėje visuomenėje niekas iš anksto negali atsakyti į klausimą, koks bus galutinis sprendimas, kol neįvertintos visos aplinkybės. Galima tik spėti su didesniu ar mažesniu patikimumu. Tačiau net ir tuo atveju, kai a priori yra numanoma visų procese dalyvaujančių pusių nuomonė, demokratiniai principai reikalauja, kad ta nuomonė būtų pareikšta prieš priimant sprendimą, kuris turėtų integruoti visas argumentuotas pozicijas. Itin simptomiška, kad šią demokratinę nuostatą gynusius politikus liberalas meras savo Facebook paskyroje išvadino siekiančiais vilkinti procesą. Tokiu būdu aiškiai parodydamas, kad vis dėlto nėra pasiryžęs įgyvendinti demokratinio miesto valdymo modelio ir renkasi atstovauti atskirų verslo grupių, o ne visuomenės interesams.

Taryba priėmė sprendimą leisti statyti daugiau nei du kartus viršijantį nustatytus aukštingumo reglamentus pastatą netgi be oficialios kultūros paveldo specialistų išvados, kokio dydžio pastatas galėtų stovėti senamiesčio apsauginėje zonoje, kad nedarytų vizualinio poveikio senamiesčiui. Dar daugiau, Tarybos nariai buvo klaidinami bandant įrodyti, kad tokia išvada yra. Tai rodo, kad nesijaučiama patogiai ir ryžtamasi maskuotis imituojant demokratinį procesą.

Įdomu tai, kad šio melo atskleidimas neturėjo praktiškai jokios esminės įtakos Tarybos narių balsavimui. Tai rodo, kad dauguma jų, nors būdami pakankamai jauni ir tikrai nesuluošinti sovietinės patirties, yra linkę daugiau ar mažiau lengvai atsisakyti demokratinių valdymo principų ir renkasi tarnavimą korporatyvinėms struktūroms. Todėl melagingos informacijos išviešinimas tik nemaloniai apnuogina ir sukelia diskomfortą, bet niekaip nepaveikia pasirinkimo.

Paaiškinimų, kodėl taip yra, gali būti visokių. Nuo „nestabdykime investicijų“ ir „miestas turi būti veržlus“ iki „juk gražu“ ir „esame išrinkti spręsti“. Taip pat akivaizdu, kad dalis priežasčių yra tiesiogiai susijusios su vienokiais ar kitokiais politiniais dividendais. Be to, nereikia pamiršti, kad stambūs rinkos žaidėjai lemia net ir valstybių pasirinkimus, jau nekalbant apie pavienius miestus. Prisiminkime, kad ir itin iliustratyvų Europos Komisijos skirtos baudos „Apple“ kompanijai atvejį, kai buvo konstatuota, kad „Apple“ nuo kiekvieno uždirbto milijono eurų pelno Airijai sumokėdavo tik 50 eurų mokesčių. Labiausiai su ta žinia nesutiko… Airija. Nes tokio nesumokėto mokesčio gražinimas reikštų, kad Airija praranda konkurencinį pranašumą prieš kitas valstybes ir, tikėtina, „Apple“ pergalvotų savo tolimesnę įmonės plėtros strategiją šioje šalyje. Neatmestina, kad ir Libeskindo projekto atvejis yra panašus. Tik čia ne mokesčiais, o padvigubinant pastato aukštų skaičių ir tuo pačiu ženkliai sumažinant sąnaudas ploto vienetui Vilnius laimėjo prieš kažkokią kitą galimą alternatyvą. Verslas eina ten, kur jam naudingiau. Todėl priežasčių gali būti įvairių. Tikrąsias jų žino tik pagrindiniai šios idėjos vystytojai.

Tačiau kai azartiškai sprendžiamas konkretaus objekto atsiradimo klausimas ignoruojant, užsimerkiant ir taip nepastebint galimų konfliktų su išskirtinėmis visuotinės vertės senamiesčio savybėmis, neanalizuojant jų, kaip to reikalauja Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija, kompleksiškai nesvarstant su specialistais ir visuomene, ar iš viso žymus aukštingumo didinimas toje Konstitucijos pr. pusėje yra priimtinas Vilniui tiek urbanistine, tiek transporto srautų intensyvumų prasme, nevertinant, kokių pareikalaus išlaidų papildomoms inžinerinėms infrastruktūroms, norint tuos srautus kokybiškai sureguliuoti, apeinant teisės aktuose įtvirtintas teritorijų planavimo taisykles, turinčias užtikrinti skaidrų ir demokratišką visų suinteresuotų šalių dalyvavimo procesą, leidžiantį apsaugantį nuo neigiamų sprendimo pasekmių, visa tai rodo, kad vietoj visų visuomenės interesų atstovavimo renkamasi proteguoti atskirų verslo grupių interesus. Tai parodo tik demokratinės valdymo kultūros stoką ir susipainiojimą verslo įtakų sferose.

Tai, kad Tarybos nariai ankstesnių svarstymų metu pasirinko išimties kelią, užuot procesą organizavus, kaip numato Teritorijų planavimo įstatymas, rodo, kad dauguma Tarybos narių, net ir savo partijos pavadinime įsirašę žodį „demokratija“, iš tiesų netarnauja demokratijos principams ir tuo pačiu neskatina visuomenės demokratizacijos proceso. Tokių vertybinių apsisprendimų atveju jie renkasi atstovauti stambaus verslo interesams ir įgyvendinti korporatokratinę politiką.

Bandymai aiškinti, kad štai, mes sudėjome saugiklius, niekaip nepaneigia korporatokratinės politikos atstovavimo. Atvirkščiai, tai tik figos lapas demokratinių principų išdavystei pridengti. Nes ištikimi demokratiniams principams jais vadovaujasi, o ne juos apeidami dangstosi „saugikliais“.

Beje, jei jau palietėme saugiklius, tai Tarybos sprendime, leidžiančiame vystytojui statyti pastatą nesilaikant bendrajame plane sustatytų aukštingumo apribojimų, numatyta sąlyga, kad Taryba turi pritarti detaliajam planui prieš jį tvirtinant, yra niekinė, nes jo netvirtinimas Taryboje nesukelia jokių pasekmių vystytojui. Teisės aktai sako, kad detalusis planas turi būti patvirtintas per 5 dienas po jo pateikimo administracijos direktorei. Planas turi būti patvirtintas, jei parengtas pagal savivaldybės pateiktus reikalavimus. O jei jau dabar savivaldybės administracija aptarnauja vystytoją, tai ar realu tikėtis, kad ji keltų kokius nors vystytojui nepriimtinus reikalavimus. Ir kaip tada toks bendrai suderintas planas gali šių reikalavimų neatitikti. Todėl formaliai Taryba niekaip to proceso įtakoti negalės. Net jei atliktų artimą fantastikai žygdarbį – per 5 dienas pateiktą tvirtinimui planą sugebėtų apsvarstyti ir komitetuose, ir Taryboje.

Jei Taryba norėtų ne imituoti kontrolės veiklą, o iš tiesų dalyvauti procese, ji turėjo reikalauti, kad projektiniai pasiūlymai ir specialieji architektūriniai reikalavimai būtų su ja ar jos komitetais derinami. Arba bent sudaryti Tarybos vardu procese dalyvaujančių ekspertų, kuriais ji pasitiki, grupę. Kita vertus, toks politizuotas planavimo procesas irgi neatrodytų solidžiai. Todėl nieko nėra geriau už tai, ką nustato įstatymai, ir nereikėtų čia išradinėti dviračio.

Dabar tenka pripažinti, kad Taryba nusišalino ir pavedė savivaldybės administracijai įforminti vystytojų norus. Ir tuo būdu šį projektą pastatė į vieną eilę su Vijūnėlės, Verkių ir Pavilnių parkų dvarelių projektais. Net ir argumentacija panaši. Rimtais veidais buvo aiškinama, kad gražus gali būti tik du kartus didesnis, nei leidžiama, pastatas, o bet kokie kiti gali būti tik negražūs. Vijūnėlės ir jos analogų šeimininkai teigė panašiai. Nustatytos taisyklės yra tik trukdis grožiui atsirasti. Kaip ir iškasti tvenkiniai bei įrengtos vejos tarnauja parkų patrauklumo lankytojams padidinimui, taip ir virš Upės g. pratęstas Baltasis tiltas tarnaus viešajam interesui.

Viešasis interesas

Kaip jau buvo minėta, dauguma Tarybos narių balsuodami už išimtį kartu ir pripažino, kad pastato aplinkos sutvarkymas ir Baltojo tilto tąsos virš Upės g. įgyvendinimas tam skiriant dalį iš numatytų 2 mln eurų yra pakankamas viešasis interesas. Panagrinėkime tai išsamiau.

Vykusiose diskusijose buvo iš esmės pripažinta, kad „Šnipškių trakto“ ir „Aikštės“ sutvarkymas bet kokio projekto atveju vienokiu ar kitokiu intensyvumu būtų realizuota. Todėl tai nėra tas „viešas interesas“, dėl kurio būtų galima daryti išimtį. Todėl papildomai investuotojai pasiūlė „pagerinti pėstiesiems sąlygas“ ir įrengti „nepertraukiamą Baltojo tilto pėsčiųjų trakto jungtį“. Tai būtų realizuota tik išimties suteikimo atveju.

Sukoncentruojant dėmesį į Baltojo tilto jungtį per Upės gatvę iš esmės buvo apverstas klausimas bandant parodyti, kad vien tik dėl to, jog mums labai reikia tos brangios jungties, kurios kitaip nesugebėtume pasidaryti, mes ir turime duoti sutikimą šio pastato statybai.

Panagrinėkime, ar tikrai tokia jungtis pėstiesiems yra gyvybiškai būtina.

Net ir labai nesigilinant į sprendimo technologinius aspektus matyti, kad tokios investicija daugiau sprendžiamas automobilių o ne pėsčiųjų patogumo klausimai. Pašalinus stabdančią automobilių judėjimą pėsčiųjų perėją ties Baltuoju tiltu pirmomis dienomis atsirastų didesnė paskata važiuoti automobiliais Upės gatve. Dėl to tik didėtų transporto srautai, kurių pasekmė – Žaliojo tilto pusėje nuo sankryžos nusitęstų ilgesnės automobilių eilės.

Tokiu būdu, mes šiuo projektu tik didintume transporto srautus, Tai yra tos gatvės aplinkoje, kurioje žadama sukurti sporto ir sveikatingumo trasą ir kurioje turėtų didėti žmonių srautai. Vienu projektu intensyvindami transporto eismą, o kitais projektais – pėsčiųjų srautus, pasieksime tik didesnę potencialių konfliktų tarp pėsčiųjų ir automobilių riziką. Pėstieji, norintys iš vienos Upės gatvės pereiti į kitą gatvės pusę, turės ropštis ant viaduko. Ar tai ir yra pėsčiųjų sąlygų pagerinimas? Drįsčiau labai abejoti, nes šiais laikas pakankamai didelę pėsčiųjų dalį sudaro senyvo amžiaus žmonės. Jau nekalbu apie neįgaliuosius, kuriems toks sprendimas vargu ar atrodys „palengvinimas“. Todėl kurdami tokias papildomas brangias infrastruktūras, nei realiai sumažinsime potencialių avarijų riziką, nei pagerinsime pėsčiųjų palei Upės gatvę sąlygas. Atvirkščiai, kils daugiau noro „taupyti laiką“ ir kirsti gatvę bet kurioje Upės g. vietoje ir tokiu būdu avarijų grėsmė tik didės.

Taip pat nereikia pamiršti, kad Upės gatvė yra D kategorijos gatvė, tai reiškia, jog tai yra ne tranzitinė, o tik privažiavimui skirta gatvė, kurioje greitis turi būti ribojamas tiek, kad ji būtų saugi pėstiesiems. Be to, atsirandant naujiems įvažiavimams, o ir šio projekto apimtyje taip pat atrodo, kad neatsisakoma idėjos ateityje daryti dar vieną įvažiavimą nuo Upės gatvės pusės, automobilių greičiui įtaką darys patys išsukantys iš gatvės ir įsukantys į ją automobiliai. Tokiomis sąlygomis, remiantis kitų šalių iš dalies analogiškų situacijų studijomis, pėsčiųjų įtaka transporto srauto greičiui tėra minimali.

Vienintelis pranašumas, kad keliaujantiems per upę nuo Lukiškių aikštės pusės nereikės eiti per gatvę. Tačiau šią prabangą už kelis milijonus eurų vadinti viešuoju interesu, tokiu, kuris sudaro prielaidą daryti išimtį statyti pastatą kelis kartus viršijantį leistiną aukštingumą, yra gerokai ciniška.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į neretai pasigirstantį argumentą, kad šiuo atveju nereikia skaičiuoti svetimų pinigų. Girdi, vystytojas daro paslaugą(!) ir jo reikalas, kur tuos savo milijonus nori įdėti. O jei vystytojas „visuomenės interesui“ sugalvotų auksinius tualetus už porą mln eurų pastatyti, ar irgi lygiai taip pat sakytume, kad tai – jo reikalas? Jeigu jau toks yra sandoris – mums dvigubas aukštingumas, jums paslauga už 2 mln eurų, tai ar ne miesto interesas, kad tie pinigai būtų išleisti naudingiausiai miestui, o ne bet kam?

Todėl, vėlgi, reikia aiškiai suprasti, kad tie pinigai bus skirti paties pastato integravimui į aplinką, tam pajungiant gretutines teritorijas. Ar tai blogai? Be abejonės, ne. Jei projektas bus toks, kad visas kompleksas įgaus vieningą formą, niekas dėl to nepyks. Tik džiaugsis. Bet tai – nėra jokia paslauga. Net jei ji ir daroma miestui priklausančiose teritorijose. Tiesiog turtingas šeimininkas ne tik savo kiemą, bet ir gretimus sutvarkys. Bet nereikia mūsų įtikinėti, kad gretimų erdvių perdarymas jas pritaikant prie Vilniui brukamo pastato pažeidžiant nustatytus normatyvus ir be adekvataus poveikio senamiesčiui ir gretutinių teritorijų raidai vertinimo yra tai, be ko vilniečiai negalėtų gyventi. Kad savo investicijas į savo pastatą bus bandoma parodyti kaip paramą miestui akivaizdžiai atsiskleidė jau visų šalių buvusioje pasirašytoje infrastruktūros sutartyje, kur investicijos į jų pačių pastato dalį – atriumą – buvo įvardintos paramos objektu(!). Tas faktas, kad savivaldybės administracijai tokia sutartis tiko, tik dar kartą įrodo, jog šiame projekte administracija nėra pajėgi užtikrinti viešo intereso gynimo ir iš esmės tik aptarnauja vystytojo interesus.

Apžvelgus visa tai matyti, kad pučiamas „viešojo intereso“ burbulas neturi nieko bendra su bendrajame plane nustatyta išlyga, leidžiančia nesilaikyti jo aukštingumo reglamentų. Kadangi priimtas Tarybos sprendimas pažeidžia teisės aktus, atitinkamos institucijos turėtų tai įvertinti.

Patikinimo, kad viskas bus gerai, gali užtekti daliai rinkėjų, bet to neturėjo užtekti Tarybos nariams. Todėl svarstydami Libeskindo projektą Tarybos nariai galėjo padėti verslo įtakomis supančiotam merui ir administracijai. Bet tik parodė, kad ir patys yra nuo tų įtakų priklausomi.